Šią moterį dažnai galimą išvysti įvairiuose renginiuose. Santūri, tačiau visada pasitikinti savimi, turinti tvirtą nuomonę apie vykstančius reiškinius bei žmones. Ją visada sutiksite Biržų tautodailininkų parodose ir susibūrimuose, tačiau ne kaip žiūrovę, o kaip dalyvę. Rita Dagienė jau kone pusę amžiaus yra Biržų tautodailininkų bendruomenės narė. Šiemet visą liepos mėnesį Biržų krašto muziejaus „Sėla“ parodų salėje vyko personalinė Ritos kūrybinių darbų paroda – savotiška viso gyvenimo kūrybinės veiklos ataskaita. Prabėgus šiek tiek laiko, nurimus emocijoms, su Rita Dagiene susėdome pasikalbėti ne tik apie kūrybą.
– Rita, mes pažįstami tris dešimtis metų, seniai vienas kitą tujiname, todėl ir šiame pokalbyje siūlau bendrauti betarpiškai. Man atmintyje liko įstrigęs tavo darbo stalo vaizdas, kur prie kompiuterio monitoriaus buvo prilipintas lapelis su užrašu „Tylėti!”. Daugiau man niekur tokio įspėjimo pačiam sau neteko matyti. Iš kur ir kodėl atsirado toks savireguliacijai skirtas ženklas?
– Jei gerai prisimenu, buvau gavusi pastabą, esą aš per daug tiesmukiškai kalbu ir per daug pasakau. Aš niekada nebuvau linkusi daug kalbėti, o jaunystėje dar didesnė mažakalbė buvau. Niekada nenešiojau jokių pletkų, nekenčiu tokių žmonių net klausyti.
Jei kas pradeda ką nors apkalbinėti, tai iškart stengiuosi pakeisti pokalbio temą. Dėl jų pomėgio skleisti paskalas nutrūko santykiai su kai kuriais žmonėmis, bet toks yra gyvenimas. Tas raštelis tada buvo priminimas sau, kad aplinkui sukiojasi labai įvairūs žmonės ir reikia apie tai nepamiršti.
– Tu sakei, kad esi kaunietė. Bet gražiai šneki biržietiškai, o kalboje pilna žodžių, kuriuos žinoti ir mokėti vartoti gali tik šiuose kraštuose užaugęs žmogus. Žinau, kad vaikystėje teko nemažai klajoti. Gal apie tai?
– Esu kaunietė, gimiau Kaune 1948 metais. Mano tėvai Marytė ir Kostas Užolai buvo iš Biržų krašto Skultiškių kaimo, tačiau slėpdamiesi nuo tremties pasitraukė į Kauną. Kartu pabėgo ir seneliai, jie buvo tremiamųjų sąrašuose, bet geri žmonės iš vakaro perspėjo. Išbėgo jie be nieko, kaip stovintys. Mano mama turėjo dvi seseris, viena jų buvo ištekėjusi ir jau gyveno Kaune, nuomojosi ten butą. Ji buvo mokytoja, o jos vyras – dėstytojas Lietuvos veterinarijos akademijoje. Dėdė Jurgis Pavinkšnis buvo baigęs veterinarijos studijas Vienoje, ten apsigynęs daktaro laipsnį, bet jo turimų diplomų sovietų valdžia nepripažino. Tik prieš kelerius metus akademijos archyve buvo surasti dėdės dokumentai, liudijantys jo Vienoje gautą mokslinį laipsnį. Dėdė gavo Vilijampolėje sklypą namo statybai, o senelis kažkaip sugebėjo į Kauną iš savo miško Biržų rajone atsigabenti rąstų, pasistatė namą ir ūkinį pastatėlį, kur laikėme ir karvę, ir kiaulę. Tame name gyvenome visi – mes, seneliai ir abi mamos seserys su šeimomis.
Reikėjo kažkaip verstis. Kadangi svainis buvo dėstytojas, jis paskatino mano tėtį stoti mokytis į akademiją. Tėtis baigė veterinarijos mokslus ir gavo paskyrimą darbui į Pumpėnus. Tais laikais važiuoti į paskyrimo vietą buvo privaloma. Pumpėnuose gimė mano jaunesnioji sesuo Nijolė, aš ten pradėjau eiti į mokyklą. Mokytoja buvo labai gera, atrodo, ji buvo ką tik grįžusi iš Sibiro. Gaila, pavardės jau nebeprisimenu. Kita mokytoja buvo baisi komunistė, tai jos dvi mane ir mokė pradinėje mokykloje.
Paskui tėtį išsiuntė dirbti į Žiežmarius, ten trūko veterinarijos gydytojų. Ten sąlygos gyventi buvo sudėtingos – reikėjo nuomotis butą, man į mokyklą reikėjo eiti kelis kilometrus. Tėtis ėmė ieškoti geresnės vietos. Čia, tėviškėje, kolūkiai jau buvo kiek atsigavę, jiems reikėjo veterinarų ir tėtis gavo darbą. Metus į mokyklą ėjau Biržuose, tada kūrėsi mokykla Nemunėlio Radviliškyje. Mokytoja vaikštinėjo po namus ir kvietė visus vaikus, kurie važinėjo į Medeikius ar Biržus, eiti mokytis į Nemunėlio Radviliškį. Apsigyvenau ten bendrabutyje. Tik vėliau sužinojau, kad tas bendrabutis buvo mano būsimojo vyro Petro tėviškė, atvežta iš Lujenų kaimo, kai jie buvo ištremti.
Baugiau Nemunėlio Radviliškio vidurinę mokyklą ir bandžiau stoti į Vilniaus universitetą. Deja, nepavyko. Verkdama važiavau į namus, Panevėžyje užsukau pas tetą. Ji nuomojosi butą, o to buto šeimininkės dukrą aš pažinojau. Pasirodo, ji irgi kažkur neįstojo.
Tuo metu Panevėžyje jau veikė Kauno politechnikos instituto filialas, ir mes abi ten įstojome į pramoninės ir civilinės statybos specialybę. Tai buvo vakarinis fakultetas – dieną ėjau į darbą, vakare – į paskaitas. Taip ir mokiausi šešerius metus, dirbdama Panevėžio statybos treste. Apie darbovietę liko geri prisiminimai – atrodo, visi mane ten mylėjo, užjautė, kad per dieną dirbusi, vakare dar turiu eiti į paskaitas. O paskui ištekėjau.
– Jauna, graži panelė, bernų Panevėžyje pilna, o vyrą išsirinkai iš tėvų krašto. Kaip tau pavyko Panevėžyje gauti vyrą biržietį?
– Sukosi apie mane Panevėžyje tie bernai. Bet čia įsimaišė giminaičiai. Būsimo vyro Petro Dagio mama ir dėdė J. Pavinkšnis buvo brolis ir sesuo. Pradėjo giminės mums visaip piršliauti. Sakė, kad labai svarbu, jog abu esame reformatų tikėjimo, kad tėvų šeimos žinomos ir panašiai. Kai būdavo kokios vestuvės, tai mus vis taikydavo į vieną pabrolių ir pamergių porą sustatyti. Petras tuo metu dirbo Biržuose ir važinėjo pas mane į pasimatymus. Taip žingsnis po žingsnio iki vestuvių priėjom.
Nepaprasta ir skaudi mano vyro Petro vaikystė. Kai jo tėvus vežė, Petras buvo 9 mėnesių kūdikis, pats mažiausias keturių vaikų šeimoje.
Geri žmonės juos irgi įspėjo, bet pabėgti jie nebesugebėjo. Ištremiamą šeimą arkliais vežė iki Parovėjos, o čia jau sodino į sunkvežimius. Jo motinos sesuo buvo ištekėjusi, gyveno Latveliuose. Kažkas jai pranešė, kad reikia gelbėti sesers mažąjį vaiką, nes jis tokios kelionės neišgyvens. Moteris nulėkė į Parovėją ir įdavė išvežamai sesei didelę austą skarą su joje susukta lėle, kad atrodytų, jog čia yra suvystytas kūdikis, o tikrajį vaiką paėmė ir parsivežė į namus. Pusę metų niekam jo nerodė, net į kiemą neišnešdavo. Kaimynai, aišku, žinojo. Taip ir užaugino. Jau į mokyklą Petras ėjo, kai iš Sibiro grįžo tikrieji tėvai.
– Po vestuvių apsigyvenote Biržuose?
– Man darbovietė Panevėžyje siūlė vieno kambario butą, po kelerių metų žadėjo duoti didesnį. Biržų kelių valdyba nenorėjo, kad Petras išeitų, tai skyrė jam trijų kambarių butą. Šiandien aš iš Panevežio neičiau, žinodama, kad po poros metų turėsiu didesnį butą. Bet jaunystėje viskas kitaip…
Atvažiavus į Biržus įsidarbinau Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje, jai pradėjus griūti perėjau į AB „Naftotiekis“, kur ir dirbau iki pensijos.
– Pagal profesiją esi inžinierė statybininkė. Būtų galima tave įsivaizduoti tašant marmurą, klojant vitražus ar tapant lubas Mikelandželo stiliumi. Bet pasirinkai vąšelį, pieštuką, siūlus ir molį – minkštas ir jautrias medžiagas. Gal žinai, iš kur tas potraukis, tapęs gyvenimo būdu?
– Mano mamytė megzdavo, abi močiutės megzdavo, kaime tai buvo neišvengiama. Jos mane ir išmokė ir man tai labai patiko. Mamytė siuvinėjo, aš irgi. Kuri moteris norėjo gryčią gražiau pasipuošti, turėjo siuvinėti, megzti ar kažką kitą daryti, nes nieko gatavo pirkti nebuvo.
Aš nuo vaikystės gražiai piešiau. Kartą pradinėje mokykloje uždavė man nupiešti obuolį su kriauše – aš pamiršau. Vakare, lovoje atsigulus, raudu. Tėtis priėjęs klausia, ko verkiu, kas atsitiko, gal kas skauda. Aš jam sakau, kad man rytoj reikia obuolio su kriauše, o aš pamiršau nupiešti. Liepė man liautis, keltis ir eiti prie stalo. Susėdome abu prie rašomojo stalo. Jis greitai keliais štrichais obuolį, kriaušę nupiešė – tėtis labai gerai mokėjo piešti. Nunešiau piešinį į mokyklą. Mokytoja mato, kad čia ne mano darbas. Pagyrė mane, kad ir obuolys, ir kriaušė labai gražūs, ir pasilenkus tylai klausia: „Tai čia tau tėvelis turbūt padėjo“. Aš kad išsigandau, verkti pradėjau. Ramino mane mokytoja, sakė niekam nesakysianti, liepė padėkoti tėveliui už gražų piešinį.
– O keramika?
Vyro sesuo dirbo Kaune, Dailės kombinate. Buvo metas, kai labai populiarūs buvo keramikos dirbiniai – vazelės, lėkštės ir kiti dalykai. Ji atvežė molio, glazūros, pas kažkokį meistrą užsakė žiedimo stakles ir daugiabučio rūsyje aš pradėjau mokytis žiesti ir lipdyti. Kai 1979 metais tapau Tautodailininkų sąjungos nare, tai man skyrė didesnes patalpas. Tai buvo ir galimybė užsidirbti šiek tiek pinigų. Dirbinius veždavome į Vilnių, prekiavome Kalvarijų turguje tautodailininkų dienose – Kaziuko mugės tada dar nevyko.
Aš daug lipdžiau, dabar pirštai normaliai nebeišsitiesia. Molis šaltas, kol ji išminkai, nemažai jėgos reikia. Bet metai ėjo, rankas pradėjo skaudėti, o ir uždarbio iš tokios veiklos nebeliko. Molį, glazūrą ir vieną degimo krosnelę nuvežiau dovanų Nemunėlio Radviliškio mokyklai, tenykščiam mokinių būreliui. Mano buvęs auklėtojas Manfredas Brydžius jam vadovavo.
– Kaip suprantu, dukros Inga ir Lina mamos pomėgių neperėmė?
– Megzti ir siuvinėti išmokiau abidvi. Kol ėjo į mokyklą, vieną kitą darbelį padarydavo, dabar tai atitolo. Gal daugiau meninių polinkių turi Lina, ji kuria interjero projektus.
– Ar pakako gyvenime laiko viskam, ką norėjai padaryti? Ar vyras nebambėjo, kad tiek daug laiko mezgimui, o ne jam skiri?
– Aš daug dirbau, beveik niekur neidavau, nepletkavodavau, pas kaimynes nesėdėdavau plepėdama po pusę dienos. Aš neturėjau laiko – darbas, vaikai, namų ūkis. Vyrui darbe teko daug važinėti, dažnai nebūdavo namuose, tai man teko didelis krūvis. O Petras nieko nesakė. Juk buvo apmegztas nuo galvos iki kojų. Ir megztiniai, ir kojinės… Dabar tai parduotuvės pilnos, o tada nebuvo. Atsisėdu žiūrėti televizoriaus – tai rankose mezginys. Viską girdžiu ir matau, ir mezginys kartu į priekį juda.
Kai dukros užaugo, aš dar spėjau apkeliauti kone visą Europą. Nebuvau vos keliose šalyse, bet dar tikiuosi į vieną kitą nors savaitgaliui nukeliauti.
– Jei jau prakalbome apie bambėjimą, tai pratęskime. Kaip tu manai, kodėl aplink tiek daug dejuojančių ir virkaujančių žmonių, kurie skundžiasi viskuo. Viskas jiems blogai, nors gyvenimas nepalyginamai geresnis nei prieš kelis dešimtmečius?
– Mano nuomone, daug kas ilgisi sovietų laikų. Jiems prie sovietų buvo gerai – vienas iš įstaigos vogė ir perpardavinėjo, kitas vėl kažką kombinuodavo, trečias pareigas patogias turėjo ir t. t. Paprastai tai mažesnio išsilavinimo, žemesnės kvalifikacijos ir siauresnio akiračio žmonės. Iš tiesų jie ilgisi ne pačios sovietų valdžios, o to meto gyvenimo būdo, kai vogti iš valstybės buvo ne nuodėmė, o norma, kvalifikacija nesvarbu, jei esi darbininkas – tau visi keliai atviri, nes Sovietų sąjunga yra darbininkų ir valstiečių valstybė. Čia kalbu su ironija, bet anuo metu tokie dalykai, kaip sąžiningas darbas, teisingas atlygis pagal žinias ir kvalifikaciją, tikrai nebuvo vertinami.
Nuotr. Aušros Jakubelskienės
– Kaip galvoji, kuo baigsis karas Ukrainoje?
– Nežinau. Bijau ką nors pasakyti. Anksčiau bendraudavau su buvusia bendradarbe Miroslava, kuri dabar gyvena Ukrainoje. Jį paprašė dabar jai neskambinti, nes neaišku, kas ką seka, kas ką galvoja. Moterį sakė labai sukrečia nuolat pro jos namus į kapines lydimi žuvę Ukrainos kariai. Sako verkianti ir verkianti dėl žūstančių jaunų žmonių. Ji man yra sakiusi, kad didžiausia Ukrainos klaida ir bėda, kad čia gyvena tiek daug rusų. Jei būtų ryžtinga ir nuosekli JAV politika Rusijos atžvilgiu, viskas būtų kitaip…
– Kaip bendrai vertini dabartinę šalies valdžią?
– Aš labiausiai vertinu dešiniąsias jėgas, ypač konservatorius. Bendrauju su vienu žinomu šios partijos atstovu iš Vilniaus, pasikalbame, numezgiau ir dovanojau jam kojines. Pati nepriklausau jokiai partijai. Sovietmečiu mane kalbino stoti į komunistų partiją. Tėtis pamokė, kaip reikia taktiškai atsisakyti.
Pats gyvenimo pabaigoje dėl darbo buvo priverstas įstoti, bet ir po to kaip ėjo į bažnyčią, taip ir ėjo. „Gerai, viską suprantu, kas yra partija. Kai aš savyje pribręsiu tokiam žingsniui, pati ateisiu ir pasiprašysiu priimama“, – po tokių mano žodžių partinis sekretorius suprato, kad nieko nebus, ir daugiau nebekalbino.
Manau, kad dabartinei valdžiai – ir šalies, ir rajono – labiausiai trūksta patriotizmo. Tikro, ne deklaruojamo.
– Ačiū už atvirą pokalbį. Tikiuosi, kitą kartą pasikalbėsime apie aistras, apie kurias nespėjome – keliones, konkorėžių kolekciją bei gėles iš įvairių pasaulio kampų.
