Gražios, didelės saulėgrąžos Vabalninko kultūros namų scenoje priminė ne tik karą Ukrainoje, tylų solidarumą ir taikos ilgesį, bet ir simbolizavo šviesą, šilumą. Vabalninko kultūros namų folkloro ansamblis „Saulala“ šventė 35 – ąjį vardadienį. Oho – ho kaip atšventė! Nustebino, nudžiugino, sužavėjo, nes šįkart buvo ne tik dainos. Vabalninkiečiai parodė etnografinę kompoziciją „Tamošiaus piršlybos“ pagal K. Binkį.
Artistai buvo fantastiški – natūralūs, laisvi. Ir, ko gero, talentingo režisieriaus Aloyzo Janulio labai vykusiai atrinkti pagal charakterį. Salė kvėpavo vienu ritmu, vertindama saviškių vaidybą, dainas, režisūrinius sprendimus. Du vyrai buvo epicentre, labai skirtingi ir įdomūs – Tamošius (Donatas Neviera) ir piršlys iš proto varančiais batais (Adolfas Jasinevičius). Vis dėl to situaciją suvaldė moteris – jaunikio tetulė (Irena Nevierienė) ir jaunosios nuometu beigi žvilgančiais kaliošais pasipuošusi prie altoriaus žengė Elžbieta (Danutė Brazdžiūnienė).
Kaip ir dera, vardadienio šventėje buvo sveikinimų, padėkų. Visi džiaugėsi ansamblio vadovu Petru Matuliu, kuris prikėlė „Saulalį“ naujam gyvenimui. Kolegas sveikino Parovėjos dainininkai ir muzikantai, vadovas – Vytautas Kavaliauskas. Dar sveikino Valdemaras Valkiūnas, Irutė Varzienė, Dalia Baltrušaitienė, artistų giminės ir artimieji.
Aloyzo Janulio papasakota ansamblio pavadinimo ir vėliavos užgimimo istorija paliudijo, kad ilgiausiai išlieka tai, kas daroma savanoriškai, bendruomeniškai. Belieka viltis, kad ansamblio dalyvių bičiulystė, peržengusi repeticijų ir koncertų ribas, padeda įveikti ne tik kasdienybės nuobodulį, bet ir gyvenimo negandas.
