Juodai balti paveikslai, eksponuojami Biržų kultūros centre, veria duris į visomis gyvenimo spalvomis žaižaruojantį kūrėjos pasaulį. Piešinių autorė biržietė Ona Lukoševičiūtė-Varnienė savo pasaulį vadina paprastu – tokį, kokį mato ir jaučia jos širdis.
Netrukus 70-mečio sulauksianti parodos autorė nebaigusi jokių mokslų, tačiau turinti 36 metų dailininkės darbo stažą. Nuo 1978 iki 2014 metų ši moteris dirbo buvusiame buitinio aptarnavimo kombinate ir po privatizacijos susikūrusioje privačioje ritualinių paslaugų įmonėje. Daugeliui biržiečių žinoma moteris dailiai rašydavo žodžius ne tik ant gedulo, bet ir įvairioms gyvenimo progoms skirtų juostų, atvirukų, diplomų. Ant jų dailininkė kaligrafiška rašysena dėliojo linkėjimus, vardijo konkretaus žmogaus gyvenimo nuopelnus.
Pasak p. Onutės (taip ją vadina pažįstami), tekdavo ne tik užsakovų atneštus tekstus išrašyti, bet ir kūrybinių pastangų įdėti – parinkti citatų iš knygų, eilėraščių.
„Norėjosi, kad gražūs ir prasmingi žodžiai nesikartotų, tiktų tam žmogui, kuriam skiriami“, – sako O. Varnienė – piešinių parodos ir keturių poezijos knygų autorė. Už leidinių redagavimą autorė dėkinga Vladai Balbierienei. Ji, išvydusi ir p. Onutės piešinius, paskatino parodyti juos viešai. Parodai atsirasti padėjo ir paveikslus iškabinęs tautodailės meistras Kęstutis Preidžius.
Meniškumo pradas – iš šeimos
Juodu tušinuku pieštuose paveiksluose – balta erdvė žiūrinčiųjų mintims ir vaizduotei. Kūriniuose vyrauja gamtos, augalų motyvai. Kaip sako p. Onutė, viskas iš gamtos, augalų. Sėkla, daigelis, pumpuras – visa ko augimo pradžia. Įstabios augalų ir žmogaus pynės paveiksluose kviečia į palaimingas vaikystės akimirkas, dvelkia globojančia šiluma, sukrečia gyvenimą skandinančio žmogaus būsena. Kerinčios žirgo akys – tartum žvilgsnis iš paveikslų autorės tėviškės – netoli Skrebiškių dvaro buvusio Kaukališkio vienkiemio. Čia, prie girios, gyveno Povilo ir Juzefos Lukoševičių šeima, augo keturi jų vaikai – Povilas, Valerija, Ona, Juzefa.
Tėtis Povilas, Onutės žodžiais, buvo „visų galų meistras“. Ir techniką remontuodavo, ir kubilus darė, drožinėjo spintas, meistravo rėmelius paveikslams ir nuotraukoms.
„Ką tik į rankas paimdavo, viskas jam sekėsi“, – su šviesia šypsena kalba Ona apie tėtį. Jo rankoms paklusdavo muzikos instrumentai, kuriais ne tik grodavo, bet ir pats juos gamindavo. Pasidaręs smuiką, mandoliną, o jau akordeoną ir armoniką iš Latvijos parsivežęs.
„Šeštadieniais susėsdavome visi ant prieklėčio. Tėtis grieždavo smuiku, mama – mandolina, akordeonu grodavo ir smuiku mokėjęs griežti brolis Povilas, ir sesė Valerija. Mes su mažąja Juzefa daugiau dainavom… Linksmai gyvenom – ir visi darbai buvo nudirbti. Viskas ėjo taip lengvai, su pajuokavimais…
Tėveliai buvo be galo darbštūs. Pas mus buvo ir pirmasis elektrą gaminęs vėjo malūnas. Tai jo dėka tokiame atokiame vienkiemyje buvo elektra. Kai tėtis pasiligojo, nebegalėjo įlipti į stulpą, mes elektros nebeturėjom – gyvenom be jos. Pamenu, kai buvau Latvygalos pradinės mokyklos pirmokė, namie elektros jau nebuvo. Gyvenome ne prie žvakių – turėjome geras žibalines lempas“, – pasakoja pašnekovė.
Pasiteiravus, kas ją išmokė tokios kaligrafiškos rašysenos, atsakymas buvo, kad iš „Saulutės“. Tai mokyklinis elementorius, kurio puslapių apačioje būdavo linijos ir rašytinės raidės. Jas nuolat vedžiodama mergaitė išmokos dailyraščio. Pasak Onutės, šis užsiėmimas jai be galo patikdavęs.
Vėliau, kai jau buvo dvylikos metų, jos su sese Valerija pradėjusios rengti gegužines Skrebiškio dvare. Tuomet Onutė jau lankė Papilio vidurinę mokyklą, kurioje ir baigė vienuolika klasių.
Svajonė mokytis dailės neišsipildė
„Kai išėjom iš kaimo, baigėsi ir gegužinės. Tėtis mirė, kai man buvo aštuoniolika. Netrukus ir mama iš vienkiemio išsikėlė į Biržus, – kalba Onutė. – Mano svajonė buvo mokytis dailės, tačiau, kai baigiau vidurinę, vyresnieji brolis ir sesė jau mokėsi. Trečio vaiko leisti į mokslus mama jau negalėjo – nebuvo iš ko“.
Anot moters, jos tėvų šeimoje niekas ir niekada nesėdėjo be darbo.
„Net brolis ir tas mokėjo megzti. Mezgėm, piešėm, siuvinėjom… Visko vaikystėje išmokau žiūrėdama į tėvelius. Man būdavo įdomu, ką jie daro. Būdavo, sėdžiu, žiopsau, o kai jie išvažiuoja į turgų, bandau pati. Pasirodė, kad viskas man sekasi. Ir vėliau man sekėsi viskas, ko tik imdavausi“, – kalba kūrybinga ir darbšti moteris.
Ištekėjo Onutė 1973 metais. Jos ir Viktoro šeimoje gimė du vaikai. O netrukus jų mama tapo našle.
„Suvirintoju dirbęs Viktoras žuvo darbe sprogus katilui. Tai buvo 1977 metai, septintas (liepos) mėnuo, septintoji diena, 17.17 valanda, – magiškus nelaimės dienos skaičius mena moteris. – Likau viena su dviem vaikais – Editai buvo ketveri, Vitalijui – dveji su puse“.
Savęs gailėti nebuvo kada
Vyro žūtį išgyventi padėjo mintys apie vaikus ir rūpestis, kaip gyventi toliau.
„Ne savęs gailėti, apie rytdieną reikėjo galvoti, – kalba našle 23 metų tapusi moteris. – Tuo metu kaip tik neturėjau darbo. Kai nuėjau pas buitinio aptarnavimo kombinato direktorių Strautininką, manęs jis paklausė, ar esu rašiusi ant juostų. Atsakiau, kad teko mokykloje. Prisimenu, kad dantų pasta rašydavome, o kaip reikės rašyti dabar, nežinojau… Klausiau, ką ir kaip man daryti… Išmokau, nieko nesugadinau. Visi darbai ir dabar man sekasi. Jei ko nors nesuprantu, suku galvą, ieškau išeičių“.
Vykstant privatizacijai iš buitinio aptarnavimo kombinato kūrėsi privatūs verslai.
„Pradėjau dirbti pas Algimantą Jankauską. Nuostabus žmogus – geras, sąžiningas. Griežtas, tačiau teisingai griežtas. Pas jį dirbau 20 metų – ir dailininkė buvau, ir vainikus pyniau, ir puokštes dariau. Eidavau ir kalbėt į kapines. Kaip juokauta, buvau kaip tas „antras kunigas“, – prisimena moteris.
Apie metų tėkmę
Pašnekovės išmonė, iškalba žinoma ne tik iš liūdnų progų. Gal 17 kartų p. Onutė buvo svočia vestuvėse.
„Pati piešdavau plakatus, lipdžiau molinius medalius, kurdavau kalbas. Daugiausiai tekdavo būti svočia pažįstamų žmonių prašymu… Na ir namuose taip pat švenčių netrūko – Oninės (šventas reikalas), gimtadieniai… Būdavo nesunku bėgt, lėkt… Šitaip ir atėjo 70! Gegužės 31-ąją sukaks.
Sykį garsiai atsidusau sakydama, kaip mano vaikai greitai sensta. Dukra Edita kaipmat reagavo klausimu, o kaip aš pati, ar jaučiu savo metus. O man atrodo, kad mano laikas sustojęs“, – ramiai šypsosi graži moteris.
Į klausimą, nuo ko toks požiūris priklauso, kas leidžia ramiai jausti laiko tėkmę, Onutė sako, kad galbūt tai priklauso nuo žmogaus charakterio.
„Gal toks mano būdas – apie viską galvoti optimistiškai. Mano mėgstama frazė: „Ne visada taip bus“. Ji ir gelbėja, ir neleidžia užsimiršti“, – kalba moteris. Dabar p. Onutė su dukra Edita dirba jos gėlių salone. Vos tik baigusi darbą ritualinių paslaugų įmonėje, ji išgirdo dukros kvietimą ir dabar abi darniai sukasi gėlių karalystėje.
Apie esminius dalykus ir poeziją
Ona Lukoševičiūtė-Varnienė – keturių poezijos rinkinių autorė, literatų klubų „Svajoklis“ ir „Versmė“ narė. Jos kūrinių yra keturiolikoje almanachų.
„Išsijudinau“, – šypsosi eiliuotoja. Pakeliui į spaustuvę – ir penktoji knyga. Jas kūrėja leidžia savo lėšomis. Sako, tam skirianti savo pensiją.
Moteris turi tris suaugusius vaikus, tris anūkus. Dukra Edita gyvena Biržuose, sūnus Vitalijus gyvena ir dirba užsienyje. Jaunyliam sūnui Dalvydui, kurio susilaukė su antruoju vyru Narsučiu, jau 36-eri. Jis gyvena ir dirba Vilniuje. Muzikinį išsilavinimą turintis jaunuolis yra neramios meniškos sielos, kūrybingas, padedantis mamai maketuojant jos kūrybos knygas…
Antroji p. Onutės santuoka jau trunka 44 metus. Ona ir Narsutis susitiko, kai abu jau buvo vieniši. Iki šiol jiedu bendrauja ir su buvusia pirmąja Narsučio žmona, ir dukra. Jos gyvena Vokietijoje ir į Lietuvą atvykusios apsistoja Varnų šeimos namuose.
„Kodėl neturėčiau bendrauti? Juk nei aš juos išskyriau, nei ji mano vyrą nužudė“, – atšaunanti Onutė tiems, kas stebisi bendryste.
Apie žmonių tarpusavio ryšį ir laiką
„Bendrystėje svarbu tikrumas. Gyvenime šitiek daug vaidybos. Netgi laidotuvėse, kur vieni iš tikro gedi, o kiti tik vaidina, nes taip reikia… Ir netgi atsisveikinti su žmogumi dažnai ateinama vien tik iš smalsumo“, – kalba gyvenime daug tokių dalykų regėjusi moteris.
„Aš galiu išklausyti daugybę žmonių, bet apie jų gyvenimo istorijas su kitais kalbėti nesu linkusi“, – sako. Apie pačios p. Onutės išgyvenimus, ko gero, žino nedaugelis.
„Mano mama niekada nedejuoja, nesiskundžia. Gal tik iš jos eilėraščių gali numanyti tai, kas ją jaudina, ką teko patirti“, – sako moters dukra Edita.
„Žmogui neskirta to, ko jis negalėtų pakelti. Svarbu, kad mokėtų suvaldyti tai, kas priklauso nuo jo paties“, – mano p. Onutė. Nesėkmes ar bėdas ji stengiasi išgyventi neužkraudama to kitiems.
„Aš labai išgyvenu dėl vaikų ir anūkų… Kad tik jie galėtų gyventi be baisių ligų ir karo“, – kalba moteris, net saulėlydžiuose reginti šviesias aušras. Taip vadinasi vienas iš O. Lukoševičiūtės-Varnienės eilėraščių rinkinių – „Šviesios saulėlydžių aušros“.
„Juk tai tas pats, tik kitoje pusėje“, – ramiai šypsosi knygos autorė, viename iš eilėraščių taip gražiai palytėjusi nematomą laiko tėkmę: „Per naktį vėl nudilo laikas…“
