Šiemet, 2025-aisiais, minimos šaudymo trenerio Petro Špankausko 100-osios gimimo metinės. Artėjant jo gimimo dienai, yra puiki proga dar kartą prisiminti, o kai kam naujai pažinti šią neeilinę asmenybę. Tai galimybė priminti ir Biržų šaudymo sporto istoriją.
Biržus Lietuvoje šiuo metu garsina ne tik krepšininkų, boksininkų, dziudistų ar motokrosininkų pergalės. Mūsų miesto vardas labai dažnai minimas ir sportinio šaudymo varžybose. Tai didelis šaudymo trenerių Dalės Drevinskienės ir Raimondo Briedžio nuopelnas.
Tačiau šaudymo sportas Biržuose turi dešimtmečius trunkančią istoriją ir daug įspūdingų pergalių bei pasiekimų. Vien ko vertas olimpiečio, Europos ir pasaulio šaudymo čempiono Vlado Turlos vardas. Visus juos sieja ne tik pasišventimas ir aistra šaudymo sportui, bet ir žmogus, kuris yra laikomas sportinio šaudymo Biržuose pradininku ir ilgamečiu puoselėtoju. Tai nusipelnęs šaudymo treneris Petras Špankauskas.
„Tikrai verta ir būtina prisiminti garbų trenerį ir sportinio šaudymo Biržuose pradininką. Gal nemažai jau kas pamiršo, kaip viskas prasidėjo. O daugeliui, manau, tai išvis bus pirmą kartą girdima istorija. Tai buvo ir treneris, ir žmogus iš didžiosios raidės. P. Špankauskas buvo tikras šaudymo fanatikas, aukojęs savo asmeninį gyvenimą dėl šio sporto“ , – sakė buvusi auklėtinė D. Drevinskienė.
Visais laikais apie sportininkus, o ypač jų laimėjimus, nemažai informacijos galima rasti žiniasklaidoje.
Tačiau labai mažai ką žinome apie trenerius, o ypač apie jų asmeninį gyvenimą. P. Špankausko mokiniai nuolatos buvo dėmesio centre, tuo tarpu trenerio gyvenimas visuomet likdavo nuošalyje.
Norėjo mokytis, bet gimnazijos nebaigė
Apie legendinį trenerį 2006 metais „Šiaurės rytuose“ rašė dabar jau šviesaus atminimo muziejininkas Antanas Seibutis. Jis tuomet išvardijo svarbiausius P. Špankausko biografijos faktus.
A. Seibutis rašė, kad būsimasis treneris P. Špankauskas gimė 1925 metų rugpjūčio 19 dieną tuometinės Biržų apskrities Saločių valsčiaus Petrašiūnų kaime. Vaikystė nebuvo lengva – anksti anapilin iškeliavo tėvelis, mamai teko vienai rūpintis tiek Petru, tiek seserimi Liucija.
Petras nuo mažens pasižymėjo begaliniu žinių, mokslo troškimu, atidumu. Jis labai gerai mokėsi, nepaprastai gražiai rašė, braižė. Vėliau, dirbdamas sportinį darbą, garsėjo lentelių, grafikų braižymu.
Iš pradžių jis mokėsi Saločiuose, po to Biržų gimnazijoje. Tiesa, jos nebaigė ir pradėjo dirbti. Tik vėliau, tarybiniais metais, P. Špankauskas baigė vakarinę mokyklą.
Pateko į frontą
1944 metų rugsėjo 6 d. jis buvo mobilizuotas į Raudonąją armiją. Pabuvęs iš pradžių Pabradėje, vėliau buvo pasiųstas į Ukrainos frontą, dalyvavo karo veiksmuose Vengrijoje, ten sužeistas. Kurį laiką namiškiai apie jį negavo jokių žinių, tik vėliau Petras atsiliepė iš ligoninės.
Su žmona susipažino šokiuose
Iš Raudonosios armijos Petrą demobilizavo tik 1948 metais. Grįžęs į Biržus, pradėjo dirbti kariniame komisariate. Čia sutiko ir būsimąją žmoną Tatjaną, su kuria susipažino šokiuose piliakalnyje. Dviejų jaunų žmonių pažintis baigėsi vestuvėmis 1950 m.
Įdomus faktas, kad P. Špankaukas bandė pabėgti iš Biržų. Dar prieš įsidarbindamas Biržuose buvo įstojęs į milicijos mokyklą Kaune ir ten 1949-1950 metais mokėsi, netgi ieškojo buto. Bet kažkas įskundė, kad JAV gyvena jo pusseserė, o tokiems ne vieta milicijoje. Petrui liepė parašyti pareiškimą ir išeiti iš mokyklos. Taip vėl teko grįžti į Biržus.
Kariname komisariate P. Špankauskas dirbo dar keletą metų, vėliau perėjo į sporto komitetą, SDAALR (savanoriška draugija armijai aviacijai laivynui remti). 1954 m. pradėjo dirbti šaudymo treneriu, Pabiržės ir miesto mokyklose (dabartinėje „Aušroje“, „Saulės“ gimnazijoje) dirbo karinio parengimo mokytoju.
Auklėtinių pergalės
1953 m. rudenį buvo įsteigta Biržų rajono liaudies švietimo skyriaus vaikų sporto mokykla, kur buvo sukomplektuotos krepšinio, gimnastikos, lengvosios atletikos sekcijos ir grupės. Vasarą dar turėjo būti kultivuojamas sezoninis plaukimas. Iš pradžių šaudymo nebuvo. Nauja sporto šaka – šaudymas – atsirado 1956 metų rugsėjį ir Petras Špankauskas buvo priimtas į darbą treneriu.
Ne vienas jo auklėtinis pasiekė puikių rezultatų, o Biržų šauliai pradėjo skinti pergales Lietuvos spartakiadose. Pats garsiausias jo mokinys yra biržietis Vladas Turla, pradėjęs lankyti šaudymo pratybas 1967 m. ir jau po 3 mėnesių įvykdęs III atskyrio reikalavimus. 1968 m. jis pasiekė tuomet skambiausią pergalę – tapo TSRS jaunių čempionu Lvove vykusiose varžybose, šaudydamas mažo kalibro pistoletu.
1971 m. V. Turla tapo sporto meistru, vėliu TSRS rinktinės nariu. Jos sudėtyje dalyvavo XXII olimpinėse žaidynėse Maskvoje, kur užėmė IV vietą. Dalyvaudamas įvairaus rango varžybose, daug kartų tapo pasaulio, Europos, TSRS, Lietuvos, tarptautinių varžybų nugalėtoju. Sportinės karjeros viršūnė – 7 aukso medaliai pasaulio šaudymo čempionate Karakase, Venesueloje, 1982 m.
Konkuravo su V. Garastu
Šaudymo sportą kultivavęs ir dešimtmetį (1962 – 1967 m. ir 1972-1976 m.) su Petru Špankausku treniravęsis Konstantinas Romualdas Galvelis prisimena, kad trenerio dėka anuomet šaudymas Biržuose buvo sporto šaka „numeris vienas“.
„Įdomu tai, kad anais laikais Biržuose stipriausios sporto šakos buvo krepšinis ir šaudymas. Tarp trenerių Vlado Garasto ir Petro Špankausko tarsi vyko tam tikra konkurencija, kurio auklėtiniai spartakiadose pasirodys geriau ir duos daugiau taškų rajonui. Gal krepšinis buvo ir populiaresnis, bet taškų rajonui varžybose daugiau atnešdavo šauliai“, – pasakojo K. Galvelis.
Trenerį vadino tėvu
P. Špankauskas daug metų buvo įvairių Lietuvos moksleivių rinktinių, „Nemuno“ draugijos šaulių treneris. Kruopštus, fanatiškas darbas buvo įvertintas.
Muziejininkas A. Seibutis rašė, kad 1970 metais Petrui Špankauskui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio trenerio vardas, kurį jis išties pateisino. Jis visuomet buvo treneris iš pašaukimo, mokė vaikus ne tik siekti sportinių rezultatų. Mokiniai jį vadindavo tėvu, nebijodavo išsikalbėti, paklausti patarimų asmeniniais klausimais.
Nebijodavo jam patikėti savo vaikų ir tėvai, žinodami, kad Petras išmokys fanatiško atsidavimo sportui, darbštumo ir atsakingumo. P. Špankausko mokiniai buvo ir dabartiniai Biržų sporto mokyklos šaudymo treneriai Dalė Ulevičiūtė-Drevinskienė ir Raimondas Briedis.
Tikras pavyzdys ir autoritetas
„Pastebėjęs mano gabumus jis labai motyvavo mane treniruotis, dalino reikšmingus patarimus, skatino tobulėti. Bet kokios respublikinės šaudymo varžybos neapsieidavo be jo iniciatyvų. Jis buvo tikras pavyzdys ir autoritetas tiek man, tiek aplinkiniams“, – „Šiaurės rytams“ sakė jau per 40 metų šaudymo trenere dirbanti D. Drevinskienė.
Tuo tarpu R. Briedžiui treniruotėse su P. Špankausku daug laiko neteko praleisti, bet treneris įsiminė visam gyvenimui.
„Buvo gal vasaros pradžia, su draugais ėjome pro šaudyklą. Išgirdome šaudant, užėjome pažiūrėti. Treneris pakvietė mus sugrįžti rudenį. Grįžau. Pastatė ir pradėjo mokyti šaudyti pistoletu. Treneris buvo ramus, nuoseklus, konkretus – kaip galbūt ir priklauso šauliui. Taip prasidėjusi kelionė tęsiasi iki šiol. Tiesa, P. Špankauskas man treneriu buvo neilgai, gal metus. Teko dalyvauti ir jo laidotuvėse, buvo eisena. Nors visko gerai jau nepamenu, bet pats paradas ir dalyvavimas jame įsiminė visam gyvenimui“, – pasakojo R. Briedis.
Išskirtiniai vadybiniai gebėjimai
Kaip rašė A. Seibutis, treneris P. Špankauskas dienomis ir naktimis neišeidavo iš senosios šaudyklos, buvusios ten, kur dabar yra „Biržų vandenų“ teritorija. Treneriui tekdavo ir vandenį pumpuoti iš tranšėjos, ir gaminti taikinius.
K. Galvelis kalbėdamas „Šiaurės rytams“ apie P. Špankauską išskyrė ne tik trenerio mokėjimą bendrauti su žmonėmis, bet ir vadybinius sugebėjimus.
„Kai pradėjau lankyti šaudymą, kaip tik buvo išleidžiama pirmoji karta. Kuo išsiskyrė treneris, tai kad jis buvo grynas praktikas. Turėjo neeilinį sugebėjimą įžvelgti vaikų gabumus ir suprasti, koks ginklas – pistoletas ar šautuvas – jam bus tinkamas. Mokėjo uždegti, bendrauti ir išlaikyti vaikų dėmesį. Pradėję lankyti šaudymą vaikai po kitus būrelius nebesiblaškydavo“, – sakė K. Galvelis.
Anot K. Galvelio, treneris labai gerus santykius palaikydavo ir su auklėtinių tėvais, sugebėdavo rasti rėmėjų. Juk treneriui reikėjo rūpintis viskuo: šaudyklos būkle, šaudmenimis, ginklais.
„Tais laikais niekas nieko neduodavo. P. Špankausko dėka tuometinė šaudykla turėjo šiokią tokią pastogę. Ir faneros, ir lentų treneris išrūpindavo.
Taip pat geri jo santykiai būdavo ir su Vilniumi, kas padėdavo gauti kokybiškų šovinių. Galima drąsiai sakyti, kad nemaža dalimi biržiečių šautuvistų rezultatai buvo geri dėl išrūpintų šovinių. Šaudant pistoletu šovinio kokybė nebuvo tiek svarbi, kiek šautuvu“, – prisiminimais dalijosi K. Galvelis.
Didžiausias smūgis
Biržuose šauliai iš visos Lietuvos labai mėgo rengti stovyklas. Visi žinojo, kad čia graži gamta ir kad bus pasirūpinta viskuo: nakvyne, maitinimu, laisvalaikiu.
A. Seibutis rašė, kad dėl įvairių rūpesčių, užimtumo darbe ėmė šlubuoti trenerio sveikata. Didžiausias smūgis treneriui buvo dėl vokiškų šovinių iš Rygos. Artėjo svarbios varžybos Maskvoje, buvo pasiūlymas nusipirkti gerų šovinių. Nusipirkus šovinių, pradėjo tikrinimą vadinamoji liaudies kontrolė, atrado finansinių trūkumų. Visi žinojo, kad lėšos išleistos sportui, šoviniams, bet nebuvo kam to įrodyti. Tai labai slėgė trenerį ir 1976 metų rugsėjį jis iškeliavo anapilin.
Netikėtai varžybose Maskvoje komandai teko vadovauti P. Špankausko auklėtiniui K. Galveliui.
„Treneriu, o tiksliau daugiau asistentu, buvau neilgai. Atsimenu, kad nuvykus į Maskvą šaudymo bendruomenė pasigedo P. Špankausko ir klausinėjo: a gdie etot malenkij litoviec (o kur tas mažasis lietuvis red.). Jis šaudymo sporte buvo asmenybė“, – sakė K. Galvelis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
