Kas traukia kiekvieną žmogų į gimtinę? Tėviškės namų numindžiotas slenkstis, vaikystės ir jaunystės prisiminimai, mokykla? Visa tai ir dar daug daug kas… Kiekviena gyvenimo akimirka yra nepakartojama ir įrašoma į mūsų gyvenimo dienoraštį. Iš praeities lieka tik prisiminimai, o ir tie, laikui bėgant, blanksta.
Saulėtą liepos 16 dieną visi gyvenę, gyvenantys ir turėję ryšį su Kadarais, Kadarų bei Satkūnų pradžios mokyklomis buvo pakviesti į kraštiečių susitikimą „Susitikt Tave norėčiau vėlei“.
Prieš 33 metus (1989 m.) įvyko pirmasis Kadarų ir Judiškių kaimų gyventojų susitikimas, kuriame dalyvavo daugiau negu 100 kraštiečių, o šiais metais kadariečiai susirinko septintą kartą. Tik šio susitikimo tikslas – paminėti Kadarų kaime įkurtos mokyklos 100-metį. Taigi į susitikimą atvyko ne tik kadariečiai, judiškiečiai, bet ir Satkūnų pradžios mokyklos buvę mokiniai.
Kraštiečių susitikimas prasidėjo prie buvusios Satkūnų mokyklos, kur rinkosi buvę šios mokyklos mokiniai. Satkūnų mokinė, kilusi iš Kadarų, Regina Kalendraitė-Narutienė visus dalyvius suregistravo, užrašė svarbiausius mokyklos istorijos faktus.
Nusifotografavę prie Satkūnų mokyklos dalyviai tęsė susitikimą prie paminklinio Kadarų kaimo akmens. Čia buvo prisiminta ir pradžios mokyklos istorija.
Kadarų pradžios mokykla buvo įsteigta 1922 metais šio kaimo gyventojų – Jurgio ir Petro Naktinių, Krisiaus Sprindžio ir Jono Vaitiekos – iniciatyva. Tuo metu kaime gyveno per 150 gyventojų ir buvo nemažai mokyklinio amžiaus vaikų. Iniciatoriai kreipėsi į Švietimo ministeriją, kad Kadarų kaime būtų atidaryta mokykla ir paskirtas mokytojas. Ministerija mokyklą atidaryti leido, bet mokytojas nebuvo paskirtas, todėl mokytoja Veronika Šleivytė buvo pasamdyta. Iš pradžių mokykla buvo įkurta Mykolo Variakojo seklyčioje, o vėliau perkelta į Jurgio Naktinio namus, paskui – į Stanislovo Dagio namus. Mokytojavo Kregždaitė, P. Marciukas, J. Kublinskas, G. Lukošitė ir kt. 1949 m. mokykla buvo perkelta į Juozapo Lapinsko sodybą Satkūnų kaime ir gyvavo iki 1970 m. pavasario.
Prisiminimais dalijosi vyriausia susitikimo dalyvė Silvina Šleivaitė-Murnikienė, šiais metais švęsianti šimto metų jubiliejų. Žvali senolė labai įtaigiai pasakojo savo vaikystės istoriją: „Gimiau tais pačiais matais, kai buvo atidaryta mokykla. Mokyklon pradėjau ait būdama aštuonių matų, kur mokiąs apia dvidešimt vaikų… Ti mon labai patiko, mokslai sėkiąs labai gerai, diktantus rašydavau ba klaidų – turėjau gerų klausų. Knygas našdavaus tarbalaj, katrų buva pasiuvus mama. Ainant į mokyklų būdavo dobalą, kur mazgodavom čebatėlius (tokius medinėlius), nes mokykloj valytojų nebuvo, potys turėjom mokyklų valyt…“. Baigdama pasakoti savo prisiminimus, senolė dar ir padainavo „dainuškų“.
Susitikimo dalyvė Satkūnų mokyklos mokinė ir mokytoja Aldona Bučytė-Kolopailienė kvietė prisiminti išėjusius mokyklų mokytojus ir mokinius, kaimo gyventojus. Prano Rasčiūno eilėmis ir prasmingais žodžiais ji kreipėsi į visus susirinkusius: „Kaimo gyventojai išeina vienas po kito ir negrįžta, jie lieka ten – už tos ribos… Mes juos prisiminkime, uždekime širdyje kiekvienas prisiminimo žvakelę… Jie lieka tokie, kokius mes pažinojome“. Buvusi kadarietė, šimtametės senolės dukra Jūratė Murnikaitė-Trečiokienė uždegė atminimo žvakutę išėjusiems į Amžinybę. Pasodinti ąžuoliuką buvo patikėta Rimvidui Žukauskui, jam pagelbėjo kaimo senolės Silvina Šleivaitė-Murnikienė ir Marytė
Gasparevičiūtė-Dovidėnienė.
Gražus kraštiečių susitikimas buvo pratęstas prie suneštinių vaišių stalo Satkūnų kaimo bendruomenės namuose. Čia toliau buvo dalijamasi prisiminimais, vartomos senos nuotraukos, traukiamos skambios dainos. Kraštietė Palmyra Dagytė-Griciūnienė prisiminė iš čia kilusį savo dėdę botaniką, biologijos mokslų daktarą Joną Dagį, pristatė kaimo metraštį, kuriame užfiksuoti visi praėję susitikimai, prisiminimai apie Kadarus ir aplinkinius kaimus.
Nida Žukauskaitė
