Vasario 17 dieną amžinam poilsiui į Biržų žemę sugrįžo Valė (Valerija) Kazėnaitė – Zablockienė. Paskutinioji Biržų amatų mokyklos mokytoja atgulė evangelikų reformatų kapinėse greta vyro – pedagogo, tremtinio ir rašytojo Petro Zablocko.
Per ilgą gyvenimo kelią – o V. Zablockienei likimas skyrė net 103 metus – moteriai teko patirti visus lietuvių tautai tekusius XX amžiaus išbandymus – valstybingumo praradimą, karą, okupaciją, vyro suėmimą ir tremtį, klajones su kūdikiu ant rankų besislapstant nuo suėmimo.
Tarnybinė pažintis
V. Kazėnaitė – Zablockienė gimė ir užaugo Sindriūnų kaime, Pasvalio rajone. Tėvai buvo stiprūs ūkininkai, dirbo 30 hektarų žemės. Viename interviu moteris sakė, jog jos gimimo liudijime buvo įrašytas Valerijos vardas, tačiau išduodant pasą įrašė Valė. Taip trumpas vardas ir liko visam gyvenimui.
Baigusi Pasvalio gimnaziją, toliau mokėsi Šiaulių mokytojų seminarijoje.
Su Petru Zablockiu Valė susipažino mokytojaudama Pabiržėje, kur P. Zablockas dirbo mokyklos vedėju. 1942 metais mokytojai sukūrė šeimą. Netrukus vyras buvo paskirtas Biržų amatų mokyklos vicedirektoriumi, o Valė čia dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą. Ramus poros gyvenimas truko neilgai. Vienus okupantus keitė kiti, gerokai aršesni.
Prisimindamas 1941 metų trėmimus, aktyvią visuomeninę veiklą steigiant Biržuose teatrą, P. Zablockas jautė, kad sovietinė valdžia jo ramybėje nepaliks. Biržų apskrities švietimo skyriuje mokyklų inspektoriumi dirbęs bičiulis Andrius Kregždė 1944-ųjų rudenį P. Zablocką paskyrė atsikuriančios Joniškėlio progimnazijos direktoriumi. Čia jis įsitraukė į antisovietinės Lietuvos Laisvės armijos veiklą, platino pogrindinę spaudą. Tačiau ir Joniškėlyje ramybė buvo apgaulinga. Iš atsitiktinai sutikto pažįstamo sovietinio pareigūno vyras sužinojo, kad jį ketinama areštuoti.
P. Zablockas su žmonos broliu Jonu slapstėsi uošvių Kazėnų sodyboje įrengtoje slėptuvėje. Valė su mažąja dukrele Danguole apsigyveno pas vyro tėvus Smaliečiuose, Biržų rajone.
Muziejaus „Sėla“ nuotr.
Klajonės po Lietuvą
P. Zablocką areštuoja 1945 metų rudenį. 1946 metais jis nuteisiamas 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Prasideda Valės su maža dukrele klajonės po Lietuvą.
Mokytoja keliavo iš vienos kaimo mokyklos į kitą. Padirbdavo kurį laiką, o kai pajusdavo ar sužinodavo, kad ja ima domėtis, keliaudavo į kitą vietą.
Tuo slapstymosi laikotarpiu mokytojos keliai daugiausia vedė per didesnius ir mažesnius Kauno rajono kaimus. Sovietinis saugumas moteriai siūlė išsituokti su sovietinės valdžios priešu. Kitaip ji negalėsianti mokytojauti. Valė neatsisakė savo vyro, augino dukrą Danguolę ir buvo pasiryžusi iškentėti visus vargus.
Kai viskas aprimo ir jau nebegrėsė tremtis, V. Zablockienė apsistojo Kluoniškiuose, Kauno rajone. Ten pas šeimą parvyko ir iš tremties grįžęs P. Zablockas.
Po kurio laiko šeima persikėlė į Panevėžį, čia vėl abu pasinėrė į pedagoginį darbą.
Panevėžyje ir prabėgo likę Valės Kazėnaitės – Zablockienės gyvenimo metai. Dukra Danguolė baigė mokslus, tapo mokslininke, apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją.
Meilė Biržams išliko
Pasak biržietės Vilgelminos Dagilienės, jų ir Zablockų šeimą suvedė bendri draugai – poetai Eugenijus ir Leonardas Matuzevičiai. Taip prasidėjo draugystė.
„P. Zablockas labai mylėjo savo kraštą, Biržus, labai norėjo po mirties būti palaidotas čia, evangelikų reformatų kapinėse. Mano vyras Jonas Dagilis padėjo jam gauti kapavietę. Dabar abu draugai guli netoli vienas kito“ – pasakojo V. Dagilienė.
Zablockai nebuvo nutraukę ryšių su jaunystės dienų miestu. Čia dažnai lankydavosi, Valė dar nuo Pasvalio gimnazijos laikų draugavo su biržiete mokytoja Adolfina Petrulyte.
Amžinojo poilsio Valė Kazėnaitė – Zablockienė atgulė šalia vyro įstabaus grožio vietoje ant Širvėnos ežero kranto su atsiveriančia piliakalnio ir miesto panorama, kur prabėgo jų laimingiausi jaunystės metai.
Muziejaus „Sėla“ nuotr.
