„Tikra palaima po penkiasdešimties metų sugrįžti į savo kiemą, turėti savo namus su mylimu savo žmogum. Nieko geriau tikėtis iš gyvenimo nebeįmanoma“.
Taip kalba biržiečiai Danguolė Indriliūnaitė ir Vytautas Snarskis. Abu užaugę Biržuose, gyvenę netoliese (anot jų, per penkias minutės kelio vienas nuo kito), turėję savo gyvenimus, susitiko ir susipažino tolimoje Čikagoje. Po daugiau nei dešimties metų bendro gyvenimo jie sugrįžo į gimtuosius Biržus ir čia jaučia visišką gyvenimo pilnatvę.
Jų patirtis – tai liudijimas, kad Amerika nėra visiems svajonių šalis, o geriausia yra ten, kur savi namai ir mylimas žmogus.
Spaudė kreditas
Danguolės šeima iš Drąseikių į Biržus atsikėlė 1960 metais, kai mergaitė dar nebuvo gimusi. Ji buvo ketvirtas vaikas šeimoje.
Indriliūnai gyveno iš kaimo persikeltame name priešais buvusią kavinę „Apaščia“, Vytauto gatvėje. Dabar du jų giminės namai yra nugriauti, o vietoje jų stovi daugiabutis.
Likimo pirštas, bet Danguolė su Vytautu grįžę iš Amerikos būtent šiame daugiabutyje įsigijo būstą.
Danguolė buvo vienuolikos, kai jos tėtis mirė. Vaikui tai buvo didžiulis smūgis. Tačiau ji labai gerais pažymiais baigė Biržų antrąją vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno politechnikos institutą, studijavo informatiką.
Kad jai teks išvažiuoti iš Lietuvos, niekada negalvojo. Kaune Danguolė turėjo gerą ir mylimą darbą – Vytauto Didžiojo universitete dirbo finansininke. Prisimena, kaip kabinete būdavo linksma – užeidavo garsūs profesoriai, studentai, kurie klausdavo patarimų netgi meilės srityje…
O tada nutiko… gyvenimas. Danguolė išsiskyrė. Ant jos pečių liko kreditas už būstą Kaune ir studijuojantys sūnus Aurimas ir Martynas. Trūko lėšų, ji galėjo prarasti butą ir visa, kas užgyventa.
Moteris užpildė prašymą Žaliajai kortai gauti. Ši korta leidžia JAV legaliai gyventi ir dirbti bei naudotis socialinėmis garantijomis. Amerika jai atrodė labai graži šalis, joje buvo apsilankiusi kaip turistė. Be to, Danguolės sesuo gyveno JAV, ištekėjusi už amerikiečio. Ji pasiūlė atvažiuoti, žadėjo padėti gyventi ir susirasti darbus.
„Atrodė, tik nuvažiuok ir doleriai pradės byrėti“, – pasakojo moteris.
Po keturių mėnesių gavo laišką, kad ji atrinkta pokalbiui.
Praleido svarbiausias vaikų gyvenimo akimirkas
Danguolė išdalino savo knygas, visokias užgyventas smulkmenas draugams. Jos visas turtas tilpo į vieną lagaminą. Būdama 47 metų moteris gyvenimą pradėjo nuo nulio.
Iš tiesų Amerikoje sesuo Danguolę pasitiko, pirmomis dienomis pas ją apsigyveno. Bet vėliau sesers sutuoktinis pareiškė, kad svečiai Amerikoje būna tik savaitę…
Danguolė mokėjo anglų kalbą, tik nedrįso kalbėti. Bet teko… Susirado įdarbinimo agentūrą. Tuomet suprato, kad jos aukštojo mokslo diplomas Amerikoje jokios vertės neturi.
Moteriai pasiūlė būti garbaus amžiaus moters kompanione. Danguolė tuo metu nežinojo daug subtilybių – tarkim, kiek mokama už tokį darbą. Jai buvo svarbu, kad apsistojo gražioje vietoje prie Mičigano ežero, kur aplink dangoraižiai, plaukioja jachtos.
Ji ištisas 24 valandas gyveno kartu su 72 metų moterimi. Su ja vaikščiojo po Čikagą, vykdavo poilsiauti į Floridą, Majamį.
„Pradžioje buvau sužavėta. Maudydavomės, iš pliažo neišeidavome. Bet amerikietiška svajonė ne tokia, kaip įsivaizduojama. Turėjau gyventi svetimo žmogaus gyvenimu, pildyti kaprizus už palyginus mažą atlyginimą. O kaip vaikų pasiilgdavau, draugų, gyvo bendravimo…“ – su ašaromis akyse kalba moteris.
Ji sako dabar suprantanti, kad tuomet pardavė save ir buvo baltąja verge. Vis atrodė, kad svarbu uždirbti pinigų ir siųsti juos į namus. Taip sako praleidusi svarbiausias savo vaikų gyvenimo akimirkas – sutuoktuves, anūkų gimimą…
Vėliau Danguolė išmoko masažuotojo amato, dirbo sodininke. Įsidarbino hospise prižiūrimų žmonių slaugytoja.
„Mano galvoje dabar yra kapinės. Kiek mirčių mačiau, kiek akių užmerkiau…“ – kalba moteris.
Į Lietuvą Danguolė trumpam parvažiavo tik po šešerių metų, kai susitiko Vytautą ir kai jis privertė ją aplankyti namiškius.
Atrodė svajonių šalis
Vytautas Snarskis užaugo Biržuose, Tarybų gatvėje. Baigė Panevėžio politechnikumą. Jis su broliu dvyniu Algirdu iš mokyklos išėjo po 8 klasių, nes manė, kad taip bus lengviau tris vaikus vienai auginančiai mamai.
Vytautas baigė mokslus, atitarnavo armijoje. Jis nuo vaikystės buvo labai sportiškas – nevartojo alkoholio, nerūkė, bėgiojo tolimas distancijas.
Po kariuomenės grįžęs į Biržus vyras įsidarbino komunalinių įmonių kombinate. Tuomet pamatė tikrąsias tų laikų statybas ir statybininkų gyvenimo būdą.
Laimė, pažįstamas treneris Bronius Pliavga jį pakvietė į Panevėžį dirbti sporto metodininku. Sutiko. Dirbo „Draugystės“ sporto klube, vėliau dirbti sportinio darbo persiviliojo gamykla „Ekranas“.1980 metais jis įstojo į Kauno kūno kultūros institutą.
Prasidėjus pertvarkai Vytautas iš darbo buvo atleistas. Pabandė pildyti dokumentus Žaliajai kortai gauti ir jam pavyko.
Kodėl vyrą paviliojo Amerika? Jam taip pat atrodė, kad tai svajonių šalis. Be to, ten gyveno giminaičiai. Tuo metu jo ir žmonos Dangiros dukrai buvo 12, sūnui 9 metai. Reikėjo auginti vaikus, tikėjosi, kad jie JAV gaus geresnį išsilavinimą.
2002 metais šeima pardavė Panevėžyje turėtą butą ir išskrido į svajonių šalį.
Reikėjo kapstytis
Šeima apsigyveno Los Angeles, Holivudo rajone. Vytautas įsidarbino statybose. Nuvykusi į JAV Vytauto žmona tris paras verkė. Moteris kurį laiką prižiūrėjo vaikus. Vėliau įsidarbino medicinos slaugytojos asistente. Jai mokėdavo 18 dolerių už valandą, kai amerikiečiai už tą patį darbą gaudavo 50.
Los Angeles pragyvenimas buvo brangus. Vaikų mokykla prasta, aplink daug juodaodžių migrantų. Šeima pavargo nuo nuolatinių šiame mieste esančių eismo kamščių, nuo baimės dėl gresiančio 10 balų žemės drebėjimo.
Po dvejų metų jie išsikėlė gyventi į Čikagą. Juos suviliojo ten esanti panaši į Lietuvos gamta, galimybė susitikti renginiuose su lietuviais. Vytautas negailėdamas sveikatos dirbo sunkius darbus. Darbavosi statybose, buvo tolimųjų reisų vairuotoju.
„Kiti į Ameriką atvažiuoja su dideliais pinigais, įkuria verslus, jiems darbininkai algą uždirba. Jaunesni ten baigia mokslus, gauna gerus darbus. Mano dukrai pasisekė, ji baigė architektūrą ir labai gerai gyvena. O mes kalbame tik apie savo patirtį“, – kalba V. Snarskis.
Didžiausia pramoga Vytautui buvo dalyvavimas lietuvių renginiuose, taip pat sportas – ypač krepšinis. JAV susitiko daug iš Biržų ir Panevėžio kilusių emigrantų.
Teko patirti ir skaudžią netektį – Vytauto žmona susirgo vėžiu ir mirė.
„Kū tūjė?“
Danguolės ir Vytauto gyvenimas pasikeitė, kai juos supažindino pastarojo giminaitis.
Jų pažinties istorija buvo gana įdomi. Nei vienas, nei kitas nesiveržė ieškoti naujų pažinčių.
Pirmą kartą susitikę jie vienas kito paklausė: „Kū tūjė“? Vėliau abu nešiodavo iš Biržų atsivežtus marškinėlius ir amerikiečiams turėdavo išversti, ką tai reiškia.
Jie pasikeitė telefono numeriais. Vytautas jai paskambino po mėnesio.
Kalbėjo kelias valandas – atrodė, kad jie pažįstami visą gyvenimą. Po mėnesio jam jau paskambino Danguolė.
„Mes gyvenome ir gyvename nuolatiniame medaus mėnesyje“, – juokiasi pašnekovai.
Abu vis sugrįždavo į Lietuvą. Danguolė aplankydavo savo vaikų šeimas, Vytautas savo 98 metų amžiaus ligotą mamą, globojamą Legailiuose.
Stebuklingai išgyveno
Poros gyvenimą sukrėtė ir išbandė Danguolės liga.
2017 metais pora nutarė tuoktis. Nunešė pareiškimus, susiderino tuoktuvių datą ir smulkmenas su Biržų pilies valdytoju. Gavo lankstinuką, kur galima išsinuomoti vestuvinę suknelę…
Bet kažkoks vidinis balsas abiem šnabždėjo, kad vestuvės neįvyks.
Danguolė turėjo grįžti į Ameriką, Vytautas liko su motina. Grįžtant ji lėktuve pasijuto labai blogai. Vėliau dvi savaites dar dirbo, kol darbe prarado sąmonę.
„Gyvenime būna stebuklų. Dirbau šalia geros ligoninės. Mane operavo geriausias ten dirbantis chirurgas“, – kalbėjo Danguolė.
Medikai jos galvos smegenyse rado darinį. Buvo duota 20 procentų, kad ji išgyvens.
Moteris sako, kad seniau juokdavosi girdėdama pasakojimus, kaip kritinės būklės ligoniai mato juodą tunelį. Ji operacijos metu irgi matė tunelį ir ją atgal parnešančius paukščius…
Danguolė ligoninėje praleido tris mėnesius. Vytautas ją lankė kasdien.
Išleidžiant Danguolę iš ligoninės personalas plojo – niekas netikėjo, kad ji išgyvens.
„Nelaimėje draugą pažinsi“, – sako Danguolė pasakodama apie draugo ištikimą pagalbą keliantis jai iš ligos patalo. Metus po operacijos ji nedirbo. Vytautas pirko maistą, mokėjo jos mašinos lizingą, gydymo išlaidas. Bet svarbiausia – pastatė ant kojų.
Gyvenimo draugas kantriai vežiodavo neįgaliojo vežimėliu, mokė vaikščioti, plaukti. Nupirko treniruoklius, statė ant slidžių.
„Danguolė yra kovotoja“,- savo moteriai gerų žodžių negaili ir Vytautas.
Vienas kitam verti milijono
Sveikatos bėdų turėjo ir Vytas. Pora juokauja, kad kai tik jie susiruošia tuoktis, tuomet kažkuriam kas nors nutinka.
„Po nelaimių supratau, koks gyvenimas trapus. Kiek yra daug, kai gali pats nusimaudyti, pasidaryti kavos. Tai paprasčiausi dalykai, bet jie labai svarbūs. Ko žmogui dar reikia? Svarbiausia – kad būtų artimas šalia“, – kalba Danguolė.
Ilgainiui pora priėjo prie bendros išvados, kad jie nori grįžti į Lietuvą. Juos traukė namai, čia gyvenantys artimi žmonės. Tuo pačiu metu jie sakė patyrę, kokios kokybiškos sveikatos paslaugos Lietuvoje.
„Man biržietis gydytojas M. Žibas vienu metu nustatė tikslią diagnozę, antraip jau būčiau mirusi“, – sako Danguolė.
Pora vardija, kodėl Lietuvoje gyventi geriau.
Čia daug pigesni ne tik vaistai, paslaugos, bet ir daugybė sunkiai įvertinamų dalykų. Dar svarbu, kad jie savo šalyje, o ne emigrantai, dėl ko nebepatirs patyčių bei diskriminacijos.
„Kiti galvoja, kad mes daug pinigų atsivežėme, amerikonais vadina. Bet mes pirmiausia vienas kitam esame verti milijono“, – kalba „be penkių minučių Snarskienė“ Danguolė ir Vytautas.
Kai atvažiavo į Biržus ir išvydo pilną medinukų Kęstučio gatvę, juos ištiko savotiškas šokas. Bet kai atsigulė savo namuose, į savo lovą, savo pasiklotą patalynę, su savo žmogum, suvokė, jog jie pagaliau namuose.
Laikas kartu – kuo kokybiškesnis
Į Biržus pora grįžo praėjusių metų spalio mėnesį. Nubudusius ryte juos džiugino šviesus mėlynas dangus ir begalinė ramybė – jokio greitkelio šalia. Išėję į saulės apšviestą geltonų lapų prikritusį miestą abu negalėjo atsidžiaugti.
„Nueinu prie vaikystės upės, uostau vandenį ir meldus. Kaip jie man kvepia…“ – džiaugėsi moteris.
Aktyvus pensininkas Vytas įsijungė į Biržų sportinį gyvenimą. Jis subūrė piklbolo žaidėjų grupę, nuolat dalyvauja jos užsiėmimuose.
Danguolė rūpinasi savo sveikata ir dar dairosi darbo.
Porą galima dažnai sutikti gražiausiose Biržų vietose. Atradimu jiems tapo sutvarkytas Astravo parkas. Vakarais Vytas savo moteriai skaito knygas, kurias labai mėgsta. Ji to daryti negali dėl prastos regos – Amerikoje nepritaikė akinių ir sugadino akis. O Danguolė rūpinasi, kad jos žmogus nepamirštų namuose klausos aparato…
„Mums daug nereikia. Svarbiausia – ne doleriai, ne pinigai. Laikas, kurį turime praleisti kartu, senka. Jis turi būti kuo kokybiškesnis“, – tikina Danguolė.
„Kai žmogų myli, nori būti su juo visą laiką“, – savo moteriai pritaria Vytautas.
