Ši Vilniuje nutikusi istorija būtų panaši į Šekspyro aprašytą Romeo ir Džuljetos – Montekių ir Kapulečių šeimų dramą, jei ne didelių pinigų šešėlis, nustelbęs sužadėtinių norus ir jausmus. Dėl jaunos kunigaikštytės Sofijos Olelkaitės rankos ir kraičio susikivirčijo dvi įtakingiausios Lietuvos didikų giminės – Chodkevičiai ir Radvilos. Vos per plauką išvengta brolžudiško karo.
Paskutinioji iš Olelkaičių
Sofija, gimusi 1585 m. gegužės 1 d., buvo paskutinė senos ir garsios kunigaikščių Olelkaičių giminės palikuonė. Olelkaičiai savo giminės protėviu laikė didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo sūnų Vladimirą, viešpatavusį Kijevo žemėse. Olelkaičių herbe buvo vaizduojamas kunigaikštišką jų kilmę liudijantis Vytis – toks pat, kaip ir Lietuvos kunigaikštystės herbe. XVI amžiuje Olelkaičiai valdė stačiatikišką Slucko-Kopyliaus kunigaikštystę, kovojo dėl vietos Senate.
Istorija prasidėjo Slucko kunigaikštystėje 1586 metais, kai vienas iš trijų jos valdovų – Jurgis Olelkaitis atsisveikino su šiuo pasauliu, palikdamas vos metukų dukrelę Sofiją. Mergaitės motina taip pat mirė anksti, tad nė dešimties nesulaukusi Sofija Olelkaitė liko visiška našlaitė. Tuo pačiu ji paveldėjo trečdalį Slucko kunigaikštystės, kas sudarė tikrai nemenką turtą. Netrukus vienas po kito mirė abu tėvo broliai Olelkaičiai, kurių turtų ir žemių dalis, nesant kitų paveldėtojų, taip pat atiteko mažametei Sofijai.
Turtingiausia nuotaka
Jaunoji kunigaikštytė Sofija Olelkaitė tapo turtingiausia nuotaka Lietuvos-Lenkijos valstybėje. Jai priklausė visa paskutinioji Rečpospolitos teritorijoje dar likusi Slucko-Kopyliaus dalinė (savarankiškai valdoma) kunigaikštystė. Suprantama, kad turtingos mergaitės globai pretendentų netrūko. Olelkaičiai giminystės ryšiais buvo susiję su garsiausiomis to meto didikų giminėmis: Radvilomis, Chodkevičiais, Ostrogiškiais, Kiškomis. Vis dėlto Sofijos globa atiteko taip pat iš rusėniškų žemių kilusiems Chodkevičiams, artimiems giminaičiams pagal motinos liniją. Giminės galva, Žemaitijos seniūnas Jurgis Chodkevičius, ėmė iš anksto rūpintis globotinės vedybomis. Sakoma, kad buvo nemažai skolingas Kristupui Radvilai Perkūnui, todėl kaip kompensaciją pasiūlė Sofijos ranką Kristupo Radvilos Perkūno sūnui Jonušui. Buvo sutarta ir vestuvių data, 1600 metų vasario 6 d., kai jaunoji bus sulaukusi tekamo amžiaus – 14 metų.
Kaip Chodkevičiai su Radvilomis susipyko
Jurgiui Chodkevičiui mirus, mergaitės globą perėmė jo brolis Jeronimas Chodkevičius, kuris taip pat patvirtino ankstesnę sutartį. Nors Kristupas Radvila Perkūnas buvo aršus kalvinistas, o Chodkevičiai – uolūs katalikai, religiniai skirtumai netrukdė jiems giminiuotis. Tik pinigai galėjo sukiršinti šias garsias gimines.
Viskas prasidėjo nuo Kopės (Kopysės) dvaro, kurį Radvilienė užstatė Chodkevičiams ir laiku neišpirko. Aukštus postus užimantys Radvilos nebuvo pratę mokėti, todėl kreipėsi į Tribunolą. Teismui vadovavo Perkūno brolėnas, todėl neabejotinai priėmė Radviloms palankų sprendimą. Chodkevičiai į tai atsakė teismo nutarties nepaisymu. Konfliktui įsisiūbavus, buvo prisiminta Sofija Olelkaitė. Chodkevičiai pareiškė, kad ji negali tekėti už Jonušo Radvilos dėl artimos giminystės. Radvilos pareikalavo milžiniškos sumos netesybų. Pasipylė raštai, notos ir nevykdomi teismų nuosprendžiai.
Beje, Vilniuje pasakojama legenda, kad Jonušas Radvila ne kartą vyko pas Sofiją nešinas marcipanų dėžutėmis. Miestas juokėsi, kad tokioje situacijoje „nepadės jokie pasaulio marcipanai“. Šis posakis išliko ilgiau, nei gyveno Sofija ir Jonušas, ir jį buvo galima išgirsti dar XX a. pradžioje.
Kariuomenės Vilniuje
Artėjant vestuvių datai, šalys ėmė ginkluotis. Chodkevičiai savo rūmuose Vilniuje (dabar Didžioji g. 4) sutelkė per 2000 karių, be to, turėjo 24 patrankas, nukreiptas į Radvilų rūmus, stovėjusius vos už keleto žingsnių, Pilies ir šv. Jono gatvių kampe. Radvilos, padedami Ostrogiškių, subūrė 6000 karių armiją. Abi galingiausių Lietuvos didikų giminės brolžudiškam karui sutraukė į miestą daugiau kariuomenės, negu po kelių metų sugebėjo surinkti mušant švedus prie Salaspilio.Vilnius pasidalijo į dvi stovyklas. Arčiau rūmų gyvenantys žmonės užkalė namų langus ir išsikraustė į saugesnes vietas. Iki pragaištingo susidūrimo trūko menkiausios žiežirbos.
Veltui Andrius Volanas išspausdino atsišaukimą, veltui karaliaus Zigmanto Vazos siųsti garbingi senatoriai mynė abiejų rūmų slenksčius, susitarimo nebuvo. Kaip jautėsi šioje situacijoje patys sužadėtiniai – 14 metų Sofija ir 21 metų Jonušas – nėra žinoma. Nors jiedu buvo pažįstami nuo vaikystės, prasidėjus konfliktui, Jonušui buvo uždrausta lankyti Sofiją. Tik vieną kartą jam pavyko pamatyti nuotaką – kai Sofija saugumo tikslais norėta išvežti į Vengriją.
Stačiatikių „Šventųjų gyvenimuose“ rašoma, kad Sofija nenorėjo tekėti už kalvinisto Jonušo, tačiau galiausiai sutiko tam, kad išvengtų brolžudiško karo. Siužetas tinkamas literatūrai, tačiau tikrame gyvenime, ko gero, Sofijos nuomonė nebuvo itin svarbi.
Galiausiai konfliktas išsisprendė be kraujo praliejimo. Nežinia, kas nulėmė taiką, tačiau, greičiausiai, abi pusės pagaliau suprato, kad tokioje ankštoje teritorijoje kariauti neįmanoma. Chodkevičiai atidavė Sofiją Olelkaitę, Slucko ir Kopyliaus paveldėtoją, į žmonas Jonušui Radvilai.
Nesusiklostęs gyvenimas
Vestuvės įvyko 1600 metų rudenį viename iš Brastos Soborų. Sakoma, kad pačios kunigaikštytės reikalavimu buvo pasirašytas susitarimas dėl jungtuvių ir būsimų vaikų auklėjimo stačiatikių Bažnyčioje. Po vestuvių, kaip pridera, žmona užrašė visas savo valdas vyrui Jonušui. Slucką Radvilos valdė iki pat Lietuvos-Lenkijos padalinimo.
Nors jaunieji sugyveno neblogai, jų šeimos laimę temdė skaudžios nelaimės. Per aštuonerius metus Sofija pagimdė du vaikus ir abu jie mirė. Negana to, Jonušas įsivėlė į politines peripetijas. Mirus Radvilai Perkūnui, jo sūnus Jonušas nepaveldėjo tėvo postų, kaip buvo įprasta. Įsižeidęs jis prisidėjo prie Krokuvos vaivados M. Zebžydovskio vadovaujamo maišto prieš karalių Zigmantą Vazą.
Maištininkams pralaimėjus, Jonušas buvo priverstas kuriam laikui išvykti iš šalies, gyveno Prancūzijoje, Šveicarijoje. Jonušas Radvila nepaveldėjo iš tėvo nei įtakos, nei talento vadovauti. Dėl netikusių politinių sprendimų jis daugiau laiko praleido užsienyje nei savo valdose. Jaunoji jo žmona Sofija Olelkaitė Radvilienė pati išmintingai tvarkėsi Slucko kunigaikštystėje, uoliai saugojo stačiatikių tikėjimą.
Tuo metu Lietuvoje sparčiai plito bažnytinės unijos idėja, dažnai stačiatikiai buvo verčiami unitais jėga, atimamos jų cerkvės. Sofijos prašymu, Jonušas Radvila gavo iš karaliaus raštą, draudžiantį Slucko kunigaikštystės gyventojus prievarta versti unitais. Šio rašto dėka Sluckas liko nedidelė stačiatikybės sala unitų valdomose rusėniškose Lietuvos žemėse.
Pati Sofija visokeriopai rėmė stačiatikių cerkves, garsėjo dosnumu ir kilniaširdiškumu. 1612 metais, būdama vos 27 metų amžiaus, Sofija mirė gimdydama. Kūdikis taip pat neišgyveno. Užgeso kunigaikščių Olelkaičių giminė.
Šventoji
Sofija buvo palaidota Slucko pilies cerkvėje ir beveik iškart po mirties imta garbinti kaip sergančiųjų, besilaukiančiųjų moterų, kūdikių ir našlaičių globėja. Prie jos kapavietės nuolat degdavo 1-2 pūdų (16-32 kg) vaškinė žvakė. XVIII a. buvo surašyta jos įvykdytų stebuklų knyga. XIX a. šv. Sofijos palaikus nešė bažnytinėje eisenoje, prašydami apsaugoti Slucką nuo choleros epidemijos.
Pamaldumo šv. Sofijai iš Slucko tradicija žinoma nuo XVII amžiaus, tačiau oficialių kanonizavimo dokumentų nebuvo arba jie neišliko. Todėl tik 1984 m. ji buvo oficialiai kanonizuota Maskvos patriarcho.
1930 metais šv. Sofijos palaikai buvo ištirti mokslininkų. Šie raporte parašė, kad nors palaikai nebalzamuoti, jie nesuirę dėl natūralaus mumifikacijos proceso. Kaip retas mokslinis egzempliorius, šv. Sofija buvo pervežta į Minsko muziejų. Čia ji padarė dar vieną stebuklą – Antrojo pasaulinio karo metais, bombarduojant Minską, jos palaikai buvo perkelti į privataus namo rūsį. Vokiečiai ir rusai Minsko šturmo metu smarkai sugriovė miestą. Beveik nieko neliko iš Minsko centro.Bet iš nedaugelio pastatų išliko tas, kuriame buvo paslėpti šventosios palaikai. Po karo šv. Sofija iš Slucko pagarbiai perkelta į Šv. Dvasios Soborą Minske, kur ir dabar sulaukia daug malonės prašytojų.
Dalius Mikelionis
