Istorikai stebisi, kad daug Vokietijos žydų apie nacių režimą kurį laiką galvojo kaip apie eilinį sunkmetį. Tereikia pakentėti, neišsišokti ir gal pravyks išgyventi savo „mažajame pasaulyje.“ Po Krištolinės nakties praktiškai visiems tapo aišku, kad bus tik blogiau.
Lietuvoje 1940 metais buvo daug žmonių, kurie nuoširdžiai vylėsi, kad jų „mažųjų pasaulių“ sukrėtimai nepalies.
Taip pat ir Lietuvoje 1940 metais buvo daug žmonių, kurie nuoširdžiai vylėsi, kad jų „mažųjų pasaulių“ sukrėtimai nepalies. Sovietams buvo išduoti A. Povilaitis ir K. Skučas kaip permaldavimo aukos drakonui. Tačiau kiekvienas agresorius, pajutęs potencialios aukos silpnumą ar baimę, tampa tik dar agresyvesnis. Buvo žmonių, kurie į okupaciją sureagavo kaip į galimybę kilti socialinėmis kopėčiomis. Kiti nusprendė paprasčiausiai laukti ir žiūrėti, kaip viskas klostysis.
Net vyskupas Mykolas Krupavičius sumąstė, kad gal pavyks iš okupantų išsiderėti geras sąlygas Bažnyčiai ir net kartu siekti socialinio teisingumo. Didžioji dalis žmonių paprasčiausiai stengėsi laikytis atokiau nuo viešumos – ramino save fraze: „Ištversime viską, kad tik nebūtų karo.“
Tačiau daugiau skausmo atnešė ir gyvybių nusinešė net ne pasaulinis karas, bet represijos, tremtys, prievartinė kolektyvizacija ir rusifikacija. 1941 m. birželio 14 diena nupūtė visas iliuzijas. Per tūkstančių žmonių „mažuosius pasaulius“ buvo „pervažiuota“ gyvuliniais vagonais. Tapo akivaizdu, kad okupacija pakeis kiekvieno žmogaus gyvenimą. Net ir aktyvaus kolaboranto, sutrupindama vertybių stuburą ir pažymėdama Kaino ženklu.
Birželio 14 d. renginiuose įprasta išsakyti daug gražių žodžių laisvės kovotojams, skaityti žuvusiųjų Sibire vardus ar tremtinių atsiminimus. Visa tai gydo atmintį, tačiau dar svarbiau yra šiandien susitelkti ir aiškiai parodyti visam pasauliui, kad esame karžygių tauta.
Apie pirmuosius, kaip ir paskui vis pasikartojančius trėmimus, parašyta daug tekstų. Mano giminei smogė jau pokarinės tremtys. Užaugau su mamos pasakojimais apie tai, kaip jos senelis, sugrįžęs į Lietuvą, bučiavo gimtąją žemę. Apie tai, kaip darbštūs ūkininkai akimirksniu neteko visko ir jau netrukus kentėjo gyvuliniuose vagonuose. Mamos broliukas pasiklydo ir dingo taigoje. Mano senelis, tėčio tėvas, žuvo Vorkutoje. Tie, kas grįžo, rado jau visai kitą Lietuvą. Jų buvusiose namuose gyveno kolaborantai, tremtiniams teko iš naujo kurtis gyvenimą kreivų veidrodžių pasaulyje.
Tačiau daugiau skausmo atnešė ir gyvybių nusinešė net ne pasaulinis karas, bet represijos, tremtys, prievartinė kolektyvizacija ir rusifikacija. 1941 m. birželio 14 diena nupūtė visas iliuzijas.
Neretai susimąstau, kaip mes visi šiandien gyventume, jei nebūtų tremčių ir kitų represijų? Tačiau istorija neturi tariamosios nuosakos. Tik pamokas, kurių niekas nenori išmokti.
Kai buvo atkurta Nepriklausomybė, atrodė, kad pabudome iš slogaus sapno, kuris niekada nebesugrįš. Net tada, kai Rusija vėl tapo atvirai imperialistinė, mintis, kad XXI amžiuje gali kilti karas Europoje, atrodė gąsdinti mėgstančių politikų fantazija. Tačiau karas įsiplieskė ne tiek toli Lietuvos sienos. Ne bet koks – jau nužudęs ar sunkiai suluošinęs daugiau nei milijoną žmonių. Įsitikinome ir tuo, kad kulkos, dronai, pabūklų sviediniai, iš lėktuvų lekiančios raketos smogia ne tik kariškiams, bet ir civiliams – įvairių pažiūrų, net ir tiems, kurie sakė, kad yra toli nuo politikos ir nori ramiai būti savo „mažuosiuose pasauliuose.“
Gal jau pats metas pradėti mokytis iš istorijos? Išmintinga ruoštis prastam scenarijui ir kartu daryti, kad jis neįvyktų.
Gal jau pats metas pradėti mokytis iš istorijos? Išmintinga ruoštis prastam scenarijui ir kartu daryti, kad jis neįvyktų. Sovietmečio tremtys ir represijos skaudžiai smogė tautos žiedui, paliko daug žaizdų, bet kartu ir užgrūdino. Tik labai svarbu sustabdyti tai, ko labiausiai trokšta kiekvienas potencialus agresorius – nustoti kovoti tarpusavyje valstybės viduje. Jei turėtume drąsos atskirti pamatinius dalykus nuo mažai reikšmingų detalių, dėl kurių kimbame vienas kitam į atlapus, tai būtų tikrasis pagarbos tiems, kurie nepalūžo tremtyje, lageriuose, parodymas.
Birželio 14 d. renginiuose įprasta išsakyti daug gražių žodžių laisvės kovotojams, skaityti žuvusiųjų Sibire vardus ar tremtinių atsiminimus. Visa tai gydo atmintį, tačiau dar svarbiau yra šiandien susitelkti ir aiškiai parodyti visam pasauliui, kad esame karžygių tauta. Taiki, geranoriška, bet, kai reikia ginti laisvę, prisimenanti, kad esame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikuonys, kad mūsų genuose yra tremtinių tvirtybė ir partizanų drąsa.
Neapsigaukime – tik laisvi ir drąsūs žmonės gali džiaugtis savo „mažaisiais pasauliais“ ir patirti juose didelį džiaugsmą ir pilnatvę.
Labai svarbu sustabdyti tai, ko labiausiai trokšta kiekvienas potencialus agresorius – nustoti kovoti tarpusavyje valstybės viduje.
Andrius Navickas
