Atminties kalendoriuje turime dvi labai skaudžias, krauju pažymėtas dienas: birželio 14-oji ir 15-oji.
Buvo jau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Tik tiems, kurie atkakliai „žiūrėjo į kitą pusę“, dar galėjo likti iliuzijų dėl stalinistinės Sovietų Sąjungos ar nacistinės Vokietijos užmojų. Daug valstybių Europoje susiduria su panašia dilema: ginti savo laisvę, priešintis iki galo arba daryti nuolaidas, lankstytis kone iki žemės, tikintis, kad per stebuklą pavyks kažkaip išlikti.
Mano kartai, kuriai dar teko gyventi sovietmečiu, vis dar bandė įteigti, kad „liaudis sveikino išvaduotojus“, nes žmonės buvo pavargę nuo „Smetonos režimo“. Šią tezę turėjo dar sutvirtinti pasakojimas apie per upelį užsienin brendantį bailų Prezidentą.
Jau vėliau sužinojome, kad Antanas Smetonas tikrai nebuvo bailus. Gerokai drąsesnis už didžiąją dalį ministrų ar net kariuomenės vadovybės ir pasitraukė jis, nenorėdamas tapti sovietų režimo įkaitu, nes nebuvo pritarta jo raginimui priešintis. Tačiau Prezidentas, kuris didžiavosi, kad jo valdžia remiasi autoritetu, neišvengiamai tampa atsakingas ir už tai, kuo jo vadovavimas baigiasi.
Istorinė atmintis yra labai svarbu. Mes negalime pakeisti to, kas buvo, tačiau praeitis veikia dabartį ir gali tapti tiek atrama, tiek girnapuse, kuriant ateitį.
Tiesą sakant, didžiausias skausmas ir gėda yra net ne tai, kad esą to meto valstybininkai nenorėjo, kad ant jų sąžinės išsilietų tragiško pasipriešinimo dalyvių kraujas. Kraujo upės vis vien liejosi. Partizanai savo krauju turėjo išpirkti valstybės vadovų gėdą. Tačiau kraupiausia tai, kad dėl iliuzinio „valstybės gelbėjimo“ buvo paaukotos Lietuvos pareigūnų, kurių galvų pareikalavo sovietinis monstras, gyvybės.
Gėdingos kapituliacijos trauma, kaip pabrėžia ir istorikas Timothy Snyder, tapo svarbia varomąja jėga, prisidedant prie žydų, kuriems labai norėta perkelti savosios gėdos naštą, žudynių.
Gedulas ir viltis, okupacija ir genocidas – taip šiandien vadiname dvi birželio dienas, kai buvo griaunama valstybė ir prasidėjo pavergimo bei piliečių pasipriešinimo jam istorija. Tiesą sakant, joje dar nepadėtas taškas. Nors esame sakę, kad mums karas ir okupacija baigėsi tik tada, kai atkūrėme Nepriklausomybę, kai mūsų žemę paliko paskutinis okupantas karys, kai buvome priimti į ES ir NATO, tačiau šiandien matome, kad sovietinis monstras vis dar kelia pavojų ir apie tikrą didžiulės Europos dalies pabaigą galėsime kalbėti tik po Ukrainos pergalės prieš rašizmą.
Na, o šiandien turime ne tik formaliai paminėti tragiškas datas, bet ir mokytis tiek iš savo istorijos klaidų, tiek iš dabartinio didvyriško ukrainiečių pasipriešinimo pamokų.
Pirma, istorinė atmintis yra labai svarbu. Mes negalime pakeisti to, kas buvo, tačiau praeitis veikia dabartį ir gali tapti tiek atrama, tiek girnapuse, kuriant ateitį. Todėl labai svarbu, kad šeimose tarptų pasakojimai apie tremtį, didvyrius partizanus, apie disidentinį pasipriešinimą ir tai, koks toksiškas yra totalitarinis režimas.
Pažvelkime, kas jau kurį laiką vyko Rusijoje. Ten buvo „perrašoma“, falsifikuojama istorija ir istorinis melas tapo svarbiu motyvu dabarties nusikaltimams, kaip esą „atsiteisimui už neteisybę praeityje.“
Beje, itin svarbu nebijoti pasakoti tikrą istoriją ir mokytis iš klaidų, net ir labai skaudžių. Jau minėjau itin gėdingą savo pareigūnų paaukojimą, tačiau, neabejotinai klaikiausias puslapis yra tai, kad nebuvo užkirstas kelias Holokausto tragedijai. Neretai net prie jos prisidėta. Tik pripažinę klaidas, galime viltis, kad neleisime tam pasikartoti.
Pažvelkime, kas jau kurį laiką vyko Rusijoje. Ten buvo „perrašoma“, falsifikuojama istorija ir istorinis melas tapo svarbiu motyvu dabarties nusikaltimams, kaip esą „atsiteisimui už neteisybę praeityje.“
Antras dalykas – visuomenės pasirengimas priešintis. Ukrainiečiai įrodė, kad tai vienas svarbiausių veiksnių šiandien, norint atsilaikyti prieš bet kokias invazijas.
Mūsų tikslas – kiekvienas pilietis turi aiškiai žinoti, ką, kur ir kaip privalo daryti, ištikus dienai „X“. Tai nereiškia, kad kiekvienas pilietis turės kautis su ginklu rankose, tačiau labai svarbu, kad visi sugebėtume veikti vieningai, būti vienu kumščiu ir tokiu būdu tapti neįveikiami.
Tikrai nenuvertinu kariuomenės svarbos. Jai tenka esminis vaidmuo, tačiau labai svarbu suprasti, kad pasipriešinimas agresoriui yra visos visuomenės, o ne tik kariuomenės reikalas. Šiuo atveju svarbu ne tik ryžtas, bet ir pasirengimas tai daryti geriausiu būdu.
Galime pasidžiaugti, kad vien per pastaruosius metus labai daug padaryta šia kryptimi. Pradėtas organizuoti karinis rezervas, vykdomi mokymai merams ir kitiems kertiniams sprendimų priėmėjams, kaip organizuoti veiklą krizinėje situacijoje. Svarbu, kad kuo didesnė visuomenės dalis gautų bazinius karinius ir medicininius mokymus ir kad tai neliktų vien teorija, bet reguliariai būtų rengiamos simuliacijos, pratybos tiek nacionaliniu, tiek vietiniu lygmeniu.
Džiugu, kad itin sustiprėjo Lietuvos šaulių sąjunga. Ji galėtų tapti viso pasirengimo pilietiniam pasipriešinimui ašimi. Tai, kad Premjerė ir Seimo pirmininkė, didelė dalis ministrų aktyviai dalyvauja šios sąjungos praktinėse pratybose, yra svarbus pavyzdys visai visuomenei.
Mano senelis žuvo lageryje Vorkutoje, didelė dalis mano mamos giminės buvo ištremti. Net ir grįžę jie buvo gujami ir niekinami. Tai žaizdos, tačiau kartu ir itin svarbus stiprybės šaltinis. Jie ne tik ištvėrė, bet ir išlaikė bei įskiepijo savo vaikams, vaikaičiams Tėvynė meilę. Svarbiausia, net ir nežmogiškomis sąlygomis jie išlaikė žmogiškumą, bendrystę ir artimo meilę.
Būtent todėl į tragišką mūsų tautos istoriją galiu žvelgti kaip į stiprybės šaltinį.
Būtent todėl šiandien Ukrainos didvyriuose regiu ir kovos už mūsų visų laisvę išbaigimą.
Andrius Navickas, filosofijos dr., TS-LKD frakcijos Seime narys
