„Jau aštuntoje klasėje, rašydamas rašinėlį „Kuo norėtum būti užaugęs?“ tvirtai žinojau – būsiu krepšinio treneris“, – pasakoja nuo 2013 m. Sostinės krepšinio mokykloje (SMK) dirbantis biržietis Algirdas Milonas. 38-ąjį treniravimo sezoną skaičiuojantis strategas padėjo iškilti tokiems krepšininkams kaip Simas Jasaitis, Martynas Gecevičius, atvedė ne vieną jaunimo komandą į Lietuvos moksleivių krepšinio lygos viršūnę. Pasakodamas apie savo meilę krepšiniui ir pasišventimą trenerio darbui šiemet 60-metį švęsiantis A. Milonas mintimis grįžta ir į nostalgišką vaikystės laikotarpį Biržuose.
– Koks buvote vaikystėje: ramus ar nuolatos lauke lakstantis vaikas?
– Vaikystėje buvau kiemo vaikas. Namie tiesiog nebūdavo ką veikti, o kieme buvo draugai, su kuriais dūkdavome iki išnaktų. Visokiausių žaidimų prisigalvodavome: gaudynės, lenktynės dviračiais, „kariniai“ žaidimai, pliekdavome kortomis… Kai dar gyvenome Muravankėje, kieme turėjome krepšinio stovą, tai labai daug laiko praleisdavome žaisdami krepšinį. Žiemos metu ant užšalusios priešgaisrinės vandenvietės įsirengdavome čiuožyklą, kur žaisdavome ledo ritulį. Dažniausia namo grįždavome tik pavalgyti ir pamiegoti.
– Baigėte Biržų 1-ąją vidurinę mokyklą. Kokie jausmai ir emocijos aplanko prisiminus mokyklos laikus?
– 1980 m. pabaigiau Biržų 1-ąją vidurinę. Prisiminimų yra labai daug ir pačių įvairiausių. Puikiai prisimenu sportavimo pradžią ir įvairias varžybas atstovaujant mokyklai, tokias kaip „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“ su šviesios atminties mokytoja Audrone Mukiene. Lengvosios atletikos sportinio ėjimo rungtyje buvau pasiekęs 3 ir 5 km Biržų rajono rekordus, kurie gal net iki dabar nėra pagerinti. Su šviesios atminties mokytoju Albertu Nutautu teko dalyvauti kroso, slidinėjimo ir net greitojo čiuožimo varžybose. O ką jau bekalbėti apie krepšinį, kurį tuo metu žaidžiau pats.
Be sporto, taip pat yra išlikę labai smagūs prisiminimai apie jaunųjų literatų būrelį. Su miela mokytoja ir klasės auklėtoja Janina Pilėniene kūrėme literatūrines programas įvairiomis progomis. O kur dar naujametiniai karnavalai…
Žodžiu, emocijos pačios geriausios. Kitaip būti ir negali, nes būtent mokykloje sutikau savo gyvenimo meilę – klasės draugę Danguolę, su kuria esama kartu iki pat dabar.
– Gražiausius prisiminimus kelianti Biržų vieta?
– Ko gero, piliakalnis. Jis visada buvo traukos centras. Vaikystėje, kol pilis dar nebuvo restauruota, labai mėgdavome su draugais pasikarstyti griuvėsiuose, vėliau daug laiko ten praleisdavome sportuodami ar geranoriškai grėbdami lapus. Dabar ten nusivedu savo komandas, su kuriomis atvykstu rungtyniauti į Biržus.
– Kokią vietą jūsų širdyje užima Biržų miestas?
– Biržai – mano ir mano žmonos Danguolės gimtinė, mūsų abiejų vaikų gimtinė. Visada gera čia sugrįžti ir aplankyti savo mamytę ir uošvius, uždegti žvakutes Anapilin išėjusiam tėveliui, kartais susitikti su klasės draugais bei auklėtoja, pasivaikščioti prie ežero ar piliakalnyje. Turiu tokį įprotį – įvažiuodamas į Biržų rajoną visada paspaudžiu garsinį automobilio signalą ir taip pasisveikinu su gimtine. Šis mano veiksmas visada būna palydimas artimųjų šypsenomis.
– Kada supratote, kad žengsite sporto, o tiksliau, trenerio keliu?
– Regis, aštuntoje klasėje reikėjo rašyti rašinėlį „Kuo norėtum būti užaugęs?“. Jau tada neturėjau kitos minties – žinojau, kad būsiu krepšinio treneris. Apskritai krepšinis tais laikais Biržuose buvo sportas numeris vienas. Čia užaugo garsūs Lietuvos krepšininkai: Saulius Patkauskas, Algirdas Linkevičius, Virginijus Jankauskas ir kiti. Čia dirbo legendinis treneris Vladas Garastas, dabar ką tik atšventęs savo 90-tą gimtadienį. Taigi tikrai buvo į ką lygiuotis ir kuo sekti. Baigęs vidurinę mokyklą neturėjau jokio plano B, kurio imčiausi, jeigu nepavyktų įstoti į tuometinį Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą. Iškart norėjau būti treneriu.
– Esate sukaupęs didelę treniravimo patirtį. Kas šioje profesijoje jus žavi labiausiai?
– Virsmas. Darbas su vaikais – unikali galimybė matyti, kaip tavo akyse jie auga, keičiasi, tobulėja ir virsta tuo, kuo jie norėtų tapti – krepšinio profesionalais. Tai tarsi lėtesnė drugelio vystymosi forma. Tuo metu dirbant su suaugusiais maloniausia matyti, kaip daug ir skirtingų „drugelių“, diriguojant treneriui, geba sukurti spektaklį, kurį mes vadiname krepšinio rungtynėmis. Unikaliausia yra tai, kad nėra dvejų vienodų rungtynių ir kasdien tu esi procese, kuris tau neleidžia sustoti, bet priešingai – suteikia galimybę tobulėti.
– Galbūt turite trenerio idealą, specialistą, kuriuo ypač žavitės?
– Idealių trenerių, kaip ir žmonių – nėra. Visi turi ir pranašumų, ir trūkumų. Man patiko, kaip su komandomis dirbo Jonas Kazlauskas bei kaip iki šiol dirba serbas Željko Obradovičius. Iš jaunesnės kartos trenerių mane žavi Kazio Maksvyčio ir Šarūno Jasikevičiaus darbas. Visi jie turi labai stipriai išreikštą nugalėtojo mentalitetą, kuriuo „užkrečia“ ir savo komandų žaidėjus.
– Kokie jūsų pomėgiai, ką veikiate užvėręs krepšinio salės duris?
– Iki šiol nemoku, užvėręs krepšinio salės duris, atsiriboti nuo krepšinio. Nuolatos skaitau krepšinio naujienas, seku mėgstamų komandų pasirodymus ir savo buvusių auklėtinių kelius, žiūriu daug Eurolygos rungtynių. Man patinka daug sporto šakų, todėl stebiu ir kitas aukščiausio lygio varžybas. Laisvalaikį stengiuosi praleisti gamtoje: mėgstu šiaurietišką ėjimą, dažnai išeinu pasivaikščioti paneriu arba į Verkių parką. Mėgstu skaityti, žiūriu kino filmus. Vasaros atostogų metu stengiamės išvažiuoti į pietus. Labiausiai su žmona mėgstame Graikijos salas.
– Kas yra jūsų, kaip trenerio, motyvacijos šaltinis?
– Tikriausiai, kad noras padėti jauniems krepšininkams įgyvendinti jų svajonę – tapti profesionaliais žaidėjais. Kai kasdien matai degančias akis ir tikėjimą kiekvienu tavo ištartu žodžiu, kai girdi aibę klausimų, kai jauti tą begalinę energiją, sklindančią iš tavo auklėtinių, ir pasitikėjimą iš jų tėvelių – tau daugiau nieko ir nereikia, kad atiduotum savo sukauptas žinias. Manau, kad tai ir turėtų būti kiekvieno trenerio variklis.
– Ko išmokstate bei pasisemiate iš savo auklėtinių?
– Gal kažko daug ir neišmokstu, bet tikrai pasisemiu daug energijos ir jaunatviško entuziazmo, kurie man neleidžia sustabarėti ir verčia palaikyti gerą fizinę formą.
– Anot jūsų, kokią svarbą sporte užima psichologija bei trenerio ir auklėtinių santykiai?
– Psichologija yra viena iš svarbiausių sudedamųjų viso sporto dalių. Galima padėti sportininkui išmokti technikos, supažindinti su taktika, tačiau pabaigoje (rungtynių metu) jis privalės viską parodyti rungtynėse. Svarbiausia, kad atsiskleisti reikia tvyrant didžiulei konkurencijai. Be gero psichologinio pasiruošimo tai įgyvendinti yra sunku. Trenerio ir auklėtinių santykiai yra vienas iš svarbiausių komponentų, padedančių laimėti dideles pergales. Abipusė pagarba ir pasitikėjimas, vienas kito supratimas bei nuolatinė santykių analizė – sporto kasdienybė bei būtinybė.
– Simas Jasaitis bei Martynas Gecevičius buvo jūsų auklėtiniai. Koks jausmas matyti savo auklėtinius žaidžiančius aukščiausiame lygyje?
– Buvo be galo smagu dirbti ne tik su šiais, ko gero, iki šiol daugiausiai pasiekusiais, bet ir su kitais, kurie buvo šalia jų.
Be komandos draugų, tėvų ir daugelio kitų žmonių pagalbos jiems nebūtų pavykę tiek pasiekti. Man, kaip buvusiam vienam jų trenerių, buvo labai gera matyti, kai jie laimėjo bronzos medalius pasaulio čempionate (2010) bei pasiekė daug kitų pergalių. Džiaugiuosi jų pasiekimais ir jaučiuosi kažką gero gyvenime nuveikęs.
– 2011–2012 metų sezone dirbote Kauno „Žalgirio“ trenerių štabe. Kokie prisiminimai apie tą laikotarpį?
– Taip, man teko padirbėti nuo pat vaikystės mylimiausioje komandoje. Visą savo gyvenimą buvau ir esu šios komandos fanas. Mano meilė „Žalgiriui“ prasidėjo dar vaikystėje. Tėvelis buvo Vilniaus „Statybos“ komandos fanas, o mes su broliu sirgdavome už „Žalgirį“. 2011 m. gavau unikalią galimybę padirbėti trenerio llias Zouro štabe. Mano „viešnagė“ „Žalgiryje“ trūko tik iki tų metų gruodžio vidurio. Vėliau buvau „iškomandiruotas“ padėti Panevėžio „Lietkabeliui“, likusiam be susirgusio trenerio, ir ten pradirbau iki sezono pabaigos. Darbas, nors ir labai trumpas, „Žalgiryje“ paliko neišdildomą įspūdį ir neaprašomą patirtį. Gyvai pamačiau, kas yra Eurolyga, patyriau įvairiausių situacijų su tuometiniu „Žalgirio“ savininku Vladimiru Romanovu. Šis darbas buvo mano, kaip trenerio, svajonės išsipildymas, o visiems įspūdžiams aprašyti reikėtų atskiro interviu.
– Kokių naudingų charakterio savybių, jūsų nuomone, sportas suteikia žmogui?
– Sportas, o ypač komandinis, atskleidžia labai daug gerų charakterio savybių: gebėjimą veikti komandoje, atsidavimą dėl bendro tikslo, darbštumą, ryžtingumą, nesavanaudiškumą ir draugiškumą. Manau, kad visi šie bruožai yra ypač reikalingi šiuolaikiniame pasaulyje, leidžia žmogui jaustis reikalingam ir laimingam.
– Kokia yra įsimintiniausia jūsų karjeros akimirka?
– Per savo jau netrumpą trenerio karjerą turėjau labai daug gražių akimirkų. Su komandomis laimėjome daug gražių pergalių ir titulų. Didžiausios pergalės buvo pasiektos dirbant su jaunimu, tad labiausiai norėčiau išskirti 2000 m. laimėtą Lietuvos jaunių krepšinio čempionatą su Simo Jasaičio kartos komanda. Tai buvo pergalė, vainikavusi mūsų kartu išgyventą ir sėkmingai užbaigtą aštuonerių metų bendro darbo laikotarpį.
– Apibūdinkite žodį „krepšinis“ vienu žodžiu.
– Krepšinis man – tai Gyvenimas. Kai esu salėje – padedu krepšininkams mokytis ir tobulėti, kai nesu – analizuoju varžovus, ruošiuosi rungtynėms, bendrauju su auklėtinių tėvais, jų mokytojais, stebiu rungtynes. Kai miegu – sapnuoju savo komandų pergales.
