Būti žmonių gyvenimo dalimi, rūpestingu sielų ganytoju, geru administratoriumi, išlaikyti sveiką protą bei giedrą nuotaiką. Skelbti skaistumą žmonėms, kuriems kūniški malonumai be atsakomybės reiškia laisvę, siekti tiesos, teisingumo ir žmonių lygybės visuomenei, kuri tokia nėra, tvirtai ginti gyvybės šventumą pasaulyje, kuriame vyrauja smurtas ir karai… Girdėti ir matyti daugeliu atvejų parsidavusios žiniasklaidos vis kartojamus kaltinimus dėl kažkada padarytų ar menamų žmogiškų klaidų ir išlikti tikėjimo kupinu kunigu. Ar tai įmanoma žmogui?
„Šiaurės rytų“ pokalbis su mūsų kraštiečiu, Biržų dekanu, Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonu kun. Jonu Morkvėnu, prieš penkerius metus grįžusiu tarnauti savo miesto žmonėms, šiuo metu dar administruojančiu ir 6 kaimiškas rajono parapijas.
– Gerbiamas klebone, pirmiausia leiskite pasveikinti jus su kunigystės 20-mečiu, kurį minėsite už poros dienų, gruodžio 4 d.
– Ačiū, ačiū. O padėkoti Viešpačiui ir kartu pasimelsti visus kviečiu sekmadienį, gruodžio 7 d., 11 val. Šv. Mišiose.
– Jūs gimėte Geidžiūnuose, baigėte „Aušros“ vidurinę mokyklą, po to – dar ir turizmo vadybą, o tada įstojote į Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją. Staiga išgirstas Dievo kvietimas?
– Nebuvo to „staiga“. Apie kunigystę pradėjau galvoti gana anksti. Prisimenu, 6 ar 7 klasėje reikėjo rašyti rašinėlį tema „Mano būsima profesija“, tai aš drąsiai parašiau, kad būsiu kunigas arba medikas. 11-12 klasėse vis pagalvodavau apie seminariją, bet mokykloje man patiko istorija, tad pabandžiau stoti į archeologiją, galvojau, kad turėtų būti įdomu. Deja, konkursas buvo labai didelis, neįstojau, o tada pasirinkau turizmo vadybą. Bet mintis apie kunigystę neapleido.
– Arkivyskupas Lionginas Virbalas tada jau buvo kunigas, kardinolas Rolandas Makrickas – taip pat. Įkvepiantys biržiečių pavyzdžiai?
– Rolandas man nelabai patiko. Aš nebuvau bažnyčios patarnautojas, bet jis nutempė mane prie altoriaus pats tebebūdamas klieriku. Buvau labai įsižeidęs (juokiasi – aut.). Geidžiūnuose buvo toks kunigas Leonardas Skardinskas. Mano tėvai, nors nebuvo uolūs bažnyčios lankytojai, su juo bendravo. Mama nunešdavo vaistų, padėdavo jam sunegalavus, tėtis, kunigą paskyrus į kitą parapiją, padėjo pergabenti daiktus. Tarnaudamas jau kitoje parapijoje, jis ir toliau bendravo su mūsų šeima, vis pasidomėdavo, kaip man sekasi, o ir aš pas jį lankydavausi. Net ir Pirmosios Komunijos priimti važiavau į jo tuometinę Sidabravo parapiją. Bet viską turbūt paaiškina šviesios atminties jėzuito Ladislovo Baliūno kartą man pasakyti žodžiai: „Jei tavo – nepradings“. Taip ir nutiko.
– Jūs į seminariją įstojote jau matęs šiek tiek gyvenimo, turėdamas specialybę. Ar nekilo psichologinių problemų dėl to, kad reikia taikytis prie kitų klierikų, būti uždaroje patalpoje?
– Jei nebūtų Dievo vedimo, reikėtų psichologo. Bet mūsų kursas buvo ypatingas – nebuvo nė vieno, atėjusio tiesiai iš vidurinės mokyklos. Visi buvome baigę kažkokius mokslus, turintys kitokios patirties. Labai skirtingo amžiaus pirmakursiai: nuo 22 iki 30 metų.
Būdami pirmokai, buvome šešto kurso studentų amžiaus. Gerai supratome vieni kitus.
Pokalbiai ir bendravimas su Dvasios tėvu, seminarijos vadovybe padeda išspręsti problemas, jei jų atsiranda.
– Ir jokių paklydimų, išėjimų į miestą be leidimo, įsimylėjimų, liūdesio ašarų?
– Seminarija buvo smagus laikas. Krėtėme visokias kvailystes, linksminomės, juk jauni buvome, o ir seminarijos rutina pabosdavo. Prisimenu, kaip vieno klieriko lovą išardėme ir išnešėme iš kambario. Jis dabar vyskupas, laimei, ne Panevėžio vyskupijos (šypsosi – aut.)
– Visos pašaukimo istorijos ir idealizmas, panašus į pasaką, deja, ne visada turi laimingą pabaigą. Kai kurie klierikai, rodos, labai norėję pasišvęsti kunigo tarnystei, taip ir nebaigia studijų.
– Kas į seminariją ateina pasiskaitęs knygų ir tik įsivaizduodamas, kad nori būti kunigu, bet neturėdamas asmeninio ryšio su Dievu, metus pabuvęs nebenori tęsti studijų. Būna, kad seminarijos vadovai, įžvelgę klieriko psichikos problemų, pasiūlo jam pasiimti akademines atostogas. Šešeri metai, neįskaitant propedeutinio (parengiamojo – aut.) kurso, tikrai nelengvų studijų, kitokio, negu įprasto pasauliečio, gyvenimo, be stipraus asmeninio santykio su Dievu maldoje yra neįmanomi.
– 2002 metais Vilniaus kunigų seminarija filialo teisėmis buvo priskirta prie popiežiaus Laterano universiteto Romoje. Turite du diplomus?
– Taip, esu Laterano universiteto teologijos bakalauras ir Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos religinių studijų magistras. Kad juos gaučiau, turėjau parašyti ir apsiginti diplominį darbą, išlaikyti tris valstybinius egzaminus.
– 2005 metų gruodžio 4 d. jums buvo suteiktas Kunigystės šventimų sakramentas. Gal galėtumėte paaiškinti, kokia jo esmė?
– Prieš tai dar vyko diakonystės šventimai.
Šventimų sakramentu suteikiama tarnyba, kurios uždavinys – tarnauti bendruomenėje Kristaus vardu ir atstovaujant Kristui.
– Esu dalyvavusi naujo kunigo įšventinimo iškilmėje. Paprastam tikinčiajam tai atrodo tikrai ypatingai: gulėti kniūbsčiam prieš altorių, kai į šventę atvykę kunigai ir visa bažnyčia gieda Visų šventųjų litaniją, vyskupo rankų uždėjimas, patepimas šventąja krizma – specialiu aliejumi… Nekilo jokios abejonės, minties atsistoti ir išeiti? Kas paprastai dedasi šventinamo kunigo galvoje?
– Visos abejonės, jei jų ir būna, jau seniai išsklaidytos, viskas sudėliota, raštiški įsipareigojimai pasirašyti. Sakyčiau, kad panašu į tai, kai sportininkas, laimėjęs 1-ąją vietą, ateina pasiimti medalių (šypsosi – aut.). Šokas ir nelaimė, jei, priartėjus šventimams, dėl kokių nors priežasčių jie atšaukiami.
– Po šventimų, pirmąsias – primicijų – Šv. Mišias aukojote Biržuose?
– Taip, Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Vietą šioms Mišioms pasirenka pats kunigas, bet paprastai tai būna kunigo gimtoji parapija. Tai tikėjimo ir dėkingumo šventė ne tik kunigui, bet ir jo tėveliams, parapijos kunigams, visai Bažnyčios bendruomenei.
– Praėjus 15 metų, rugpjūčio 9 d., toje pačioje bažnyčioje Biržuose aukojote pirmąsias sekmadienio Šv. Mišias jau būdamas mūsų parapijos klebonu. Ar padėkojote vyskupui, gavęs paskyrimą į savo gimtąjį miestą?
– Tiesą sakant, net pyktelėjau, juk „savo krašte pranašu nebūsi“ ar ne? O ir Jėzaus istorija rodo, kad Nazareto gyventojai nenorėjo patikėti Jo daromais stebuklais, nes Jis – dailidės sūnus iš to paties miesto. Važiavau į Biržus, kaip važiuodavau į namus pas tėvus, buvo šiek tiek keista.
– Prieš tai tarnavote Anykščiuose, Panevėžyje, Karsakiškyje. Kuriai parapijai didžiausi sentimentai?
– Geriausi ir patys gražiausi metai turbūt buvo Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje. Buvau vikaras, nereikėjo galvoti apie buitį, remontus, lėšas, buvau laisvas kažką daryti. Geri santykiai su klebonu Petru Baniuliu, kuris pritardavo, patardavo, nė karto nepasakė, kokią nesąmonę čia sugalvojai. Karsakiškis – pirmoji mano, klebono, tarnystės vieta, tikslas, į kurį eini. Prasidėjo ūkinė veikla, stengiausi, mokiausi, klydau. Tie 8-eri metai buvo pilni gyvybės, tikėjimo, augančio pasitikėjimo savimi ir bažnyčios bendruomene. O šiaip – viskas vyksta natūraliai. Būdamas vikaru žinai, kad tavo tarnystė vienoje ar kitoje parapijoje gali trukti ir mėnesį, ir kelerius metus, o klebonu – apie 7 metus. Todėl taip viską ir susidėlioji. Sulauki paskyrimo ir keliauji į naują vietą, pas naujus žmones, jiems tarnauji.
– Tikrai jokių minčių, kad būčiau laimingas, jei vis dar tarnaučiau toje parapijoje?
– Aišku, jausmai yra, bet negali gyventi tuo, ką palikai. Manau, kad į buvusią parapiją kokį 10 metų nereikia važiuoti nei į svečius, nei į atlaidus. Sentimentai yra nebent Panevėžio Šv. Juozapo globos namams, kuriuose buvau sielovadininku, juolab kad ir tėtis ten dabar slaugomas. Netekau šių pareigų, pridėjus administruoti dar tris parapijas Biržų rajone.
– Per 5-erius klebonavimo metus Biržuose padarėte neįtikėtinai daug: įrengtas naujas įgarsinimas bažnyčioje, suremontuota ir kunigams gyventi pritaikyta klebonija su mokymo klasėmis ir sale parapijos susitikimams, sutvarkyta aplinka, garažai. Daugybė svečių kunigų rekolekcijų, sakralinės muzikos koncertai, projektai, įtaigios homilijos, šiais metais dar ir Alfa kursas pradedantiesiems, dvasinės pratybos pažengusiems… Kur randate ramybę, paguodą, poilsį, ypač kai kas nors nepelnytai įskaudina, kai užklumpa liūdesys, o Dievas lyg tyčia „slepiasi“ ir nepuola guosti?
– Su savimi ir savo problemomis tvarkausi pats. Pasimeldžiu ir žinau, kad viskas praeis, kad saulė ir vėl švies. Turiu keletą draugų kunigų.
– Ko reikia, kad Biržuose jaustumėtės laimingesnis?
– Tai kad esu laimingas. Aišku, norėtųsi, kad Bažnyčios žmonės, tie tikrieji, ne proginiai katalikai, pamatytų vieni kitus, pastebėtų kunigus, patarnautojus. Būtų smagu, jei žmonės prieitų, paklaustų, ar nereikia padėti, pasiteirautų, kokios bėdos šiuo metu bažnyčioje. Norėčiau, kad parapija būtų tie žmonės, kurie norėtų vienas kitą matyti ne tik atėję į bažnyčią. Kad ir melsdamiesi, ir susitikę gatvėje norėtų pasisveikinti, kad būtų bendruomenė ne tik maldos, bet ir darbų, kasdienybės metu.
– Man atrodo, kad žmonės nedrįsta ateiti ir pasisiūlyti. Būtų kitaip, jei jūs pats paskelbtumėte, kad yra tokia ir tokia bėda, reikia jūsų, gerieji žmonės, pagalbos. Juk lapus šventoriuje sugrėbėme, tereikėjo tik žodį tarti.
– Esu vienturtis tėvų vaikas, įpratęs viską daryti pats vienas. Jei blogai padarai, tai pats padarei, nėra ką kaltinti. Visas tėvų dėmesys buvo skirtas tik man, nereikėjo su niekuo dalintis. Taip ir užaugau, žinodamas, kad viską turiu padaryti pats. Yra didesni barjerai ir atstumai tarp tavęs ir kitų, tai – vienturčių vaikų savybė. O parapijos žmonių pagalbos reikia, ypač, jei kas netikėto nutinka.
– Norėtųsi, kad visame bažnyčios gyvenime aktyviau dalyvautų jaunos šeimos, jauni, jau įsikūrę Biržuose žmonės, besiruošiančių Pirmajai Komunijai vaikų tėvai. Juk ir Alfa kursas yra skirtas būtent jiems.
– Mes su pavydu žiūrime į aktyvias jaunatviškas Vilniaus, Kauno bažnyčių bendruomenes, bet pusė jų – žmonės, užaugę mažesnių miestų bažnyčiose. Išvykę studijuoti jie ieško savo vietos didmiesčių bažnyčiose. O tėvai gal nedrįsta ateiti į mokymus, bijo, kad ko nors nežinos ar nesupras. Kita vertus, daug ką pasako pernai po Pirmosios Komunijos iškilmės išgirstas vienos mamos pasakymas: „Atvargom, į bažnyčią nebereikės eiti“. Kai kurie žmonės į bažnyčią ateina paslaugos, kaip eina, pavyzdžiui, į kirpyklą: sumokėjau, o tu apkirpk. Dabartinėje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, visų pirma yra ne tikėjimo, bet moralinė krizė. Matyt, reikia dar didesnių sukrėtimų, kad žmonės grįžtų prie Dievo.
– Dėkoju jums, klebone, už jūsų laiką, už atvirą pokalbį. Norėtume, kad ir savo kunigystės 25-metį švęstumėte Biržuose. Bet, kaip sakote, viskas Dievo valioje, na, dar šiek tiek ir vyskupo. O ko jūs palinkėtumėte biržiečiams ir galbūt savo buvusių parapijų žmonėms?
– Prasidėjo adventas – Jėzaus Kristaus gimimo ir Jo sugrįžimo pas savo žmones laukimo metas. Tai pasirengimas tam, kad Kristus ateitų į mūsų širdis, o jei Jis jau atėjęs, kad Jo veikimą dar labiau pajustume. Jeigu norime gerų permainų savo šalyje, bandykime patys keistis. Būtų liūdna, jei miestų aikštėse šviestų kalėdinės eglės, o žmonių širdyse viešpatautų tamsa, neapykanta ir susipriešinimas.
Stasė Eitavičienė
