Karas Ukrainoje priartėjo prie Biržų. Sekmadienį atlėkusi žinia apie Manto Kvedaravičiaus žūtį prilygo galingam sprogimui. Kiekviena netektis yra didelė tragedija, bet šįkart ji yra to, kuris Biržams buvo itin brangus. Čia Mantą pažinojo, mylėjo, gerbė, čia juo didžiavosi. Nors šio žmogaus keliai vedė į pasaulines meno ir mokslo aukštumas, tačiau jų pradžia buvo čia, Biržuose. Jis buvo Biržų žemės vaikas. Čia jis apraudamas kaip sūnus, tėvas, brolis, vaikystės draugas, buvęs mokinys, kaimynas…
Archeologas, antropologas, režisierius Mantas Kvedaravičius mirė po to, kai į jo automobilį pataikė raketa. Manto bendražygiai sako, kad jis žuvo su kamera rankose – filmuodamas apsiausto uostamiesčio, kuriame nužudyta tūkstančiai gyventojų, siaubą. (Patikslintais duomenimis, jis buvo sušaudytas).
45 metų biržietis buvo nužudytas labiausiai Rusijos kariuomenės niokojamame Ukrainos mieste Mariupolyje. Jis žuvo tame pačiame mieste, kurio istoriją apie karo grėsmę papasakojo pasauliui prieš 6 m.
2016 metais M. Kvedaravičius sukūrė dokumentinį filmą „Mariupolis“, kuris pateko į Berlyno kino festivalį. Jis pasakoja apie Mariupolį – anksčiau graikų gyventojų pilną uostamiestį, gyvenantį karo laukimo nuotaikomis. Šis Manto darbas buvo nominuotas tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos „Amnesty International“ apdovanojimui.
Apie M. Kvedaravičiaus „Mariupolį“ kino kritikas Edvinas Pukšta kalbėjo: „Drąsusis Mantas Kvedaravičius nepraleidžia svarbiausių pasaulio aktualijų, sugeba karščiausiu momentu atsidurti aštraus konflikto zonoje ir nebijo rizikuoti dėl reikalingos filmui medžiagos. Jam labiausiai rūpi nematomi ir absurdiškų aplinkybių įkaitais tapę žmonės, kurie tiesiog neturi kitokio pasirinkimo, kaip gyventi karo batalijų apsuptame mieste.“
„Mariupolis“ buvo rodomas ir Biržuose. Po filmo žmonės dėkojo ne tik kūrėjui, bet ir jo tėvams – žinomiems gydytojams Banguolei ir Olgertui Kvedaravičiams. „Pajutę „Mariupolio“ dvasią žiūrovai suprato, ką reiškia būti tokius filmus kuriančio žmogaus artimaisiais“, – tąsyk buvo rašoma „Šiaurės rytuose“.
Kad nufilmuotum tai, ką filmavo Mantas, reikėjo ne šiaip drąsos, o didvyriškumo.
Tą liudijo ir filmo „Barzakh“ kūrimo aplinkybės. Filmuodamas tuometinėje Čečėnijoje režisierius rizikavo ne tik savo saugumu, bet ir sveikata bei gyvybe.
Kaip žinia, M. Kvedaravičių išgarsino debiutinis dokumentinis filmas „Barzakh“ apie Čėčėnijoje dingusius žmones. 2011 metais tarptautiniame Berlyno kino festivalyje šis filmas apdovanotas Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizais, apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, Lietuvoje pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą už geriausią metų dokumentinį filmą.
Šis filmas taip pat buvo pristatytas Biržuose.
Tąsyk sausakimšoje pilies salėje biržiečiai turėjo galimybę ne tik pamatyti garsųjį filmą, bet ir susitikti su jo kūrėju.
„Biržuose augusio M. Kvedaravičiaus filmas, jo kalbėjimas susitikime ir už kadrų bei žodžių likusi jauno žmogaus patirtis – sukrėtimas, kvietęs biržiečius išgirsti ir pamatyti, kuo žmonių gyvenimus verčia matomas arba tylus karas. Suvokti, ką žmogaus teisės ir žodis „barzakh“ (slenkstis tarp gyvenimo ir mirties) reiškia ne tik kraujuojančioje Čečėnijoje…
„Aš nuėjau lengviausiu keliu – man lyg ant delno buvo padėta tai, kas yra blogis… Tačiau kaip žmonių būseną reikėtų filmuoti kitur, netgi čia, kur vyksta panašūs nematomi dalykai?“ – kalbėjo filmą kūręs jaunas žmogus, kuriam norėjosi nusilenkti.
Už talentą matyti ne tik po vandeniu esančią gilumą, už drąsą, žmogiškumo ir tikrojo pilietiškumo pamoką. Mantas, kaip ir Jonas Mekas, jau yra pasaulio pilietis. Išaugęs čia, Biržų krašte, kur taip dažnai apie kitokius žmones klausiama: „Kam jiems to reikia, ką jie konkretaus davė Biržams?“
Nusilenkti norėjosi ir Mantą pagimdžiusiems gydytojams Olgertui ir Banguolei Kvedaravičiams. Filmo „Barzakh“ herojų akyse ir žodžiuose užrašytas skausmas – dalis to, ką patirti teko ir ilgą laiką žinių apie sūnų neturėjusiems režisieriaus tėvams.
„Artimieji visko nežinojo“, – sako mirties, kankinimo ir dingimo zonoje gyvenęs Mantas, puikiai suvokdamas, ką reiškia nuojautos ir sapnai…“ – apie susitikimą „Šiaurės rytuose“ rašė Alfreda Gudienė.
2019 metais žiūrovus pasiekė pirmasis ilgametražis vaidybinis Manto Kvedaravičiaus filmas „Partenonas“. Bendro Lietuvos, Ukrainos ir Prancūzijos kinematografininkų filmo pasaulinė premjera įvyko Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje „Kino kritikų savaitė“, po kurios juosta sulaukė ypatingo kino kritikų dėmesio ir įvertinimo. Venecijos FIPRESCI žiuri jį pagerbė penkiomis žvaigždutėmis.
M. Kvedaravičius buvo įgijęs Kembridžo universiteto socialinės antropologijos daktaro laipsnį, rašė apie estetiką, materialumą, afektą, taip pat studentams skaitė paskaitas apie vizualinę kultūrą.
Šiandien tegalime įsivaizduoti, ką mums ir visam pasauliui rengėsi papasakoti Mantas, fiksavęs brutalią karo realybę Mariupolyje.
Tačiau tikrai žinome, kad jis aukojo save geresniam, teisingesniam ir oresniam pasauliui. Ir dar sykį įsitikinome, kad tokie kaip jis gimsta sykį per šimtą metų. Kad jie – drąsiausi, jautriausi – išeina visuomet per anksti….
Didžiulis skausmas tokio žmogaus netekus, didžiulė garbė jį turėjus.
Dramaturgas Marius Ivaškevičius dalindamasis žinia apie nuo Ukrainos okupantų rankos mirusį kolegą rašė: „Ukrainoje nužudytas Mantas Kvedaravičius. Filmo „Mariupolis“ autorius. Liko amžinai su savo miestu ir jo herojais“.
Jis liko amžinai ir čia, Biržuose.
