Biržų rajone daugėja socialinių globos įstaigų, skirtų asmenims, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių jau nebegali gyventi vieni ar tiesiog neturi kur. Poreikis tokioms įstaigoms visuomenei senėjant yra didžiulis. Vabalninke, Panevėžio gatvėje, buvusiame katalikų bažnyčios vienuolyne, kurio patalpose veikė kultūros namai, kuriami senjorų lauksiantys „Orūs namai“. Šių namų, jau duris atvėrusių kai kuriuose kituose rajonuose, projekto sumanytoja ir vykdytoja – Marija Bunkaitė. Šiandien – pokalbis su ja apie tai, kaip sekasi kurti namus senjorams Vabalninke.
– Vabalninke Jūsų remontuojamas pastatas įgyja naują veidą. Nuo tolo šviečia naujas stogas. Kas atliko darbus ir kiek jie kainavo? Kam esate dėkingi už pagalbą?
– Pirmas darbas – tik įsigijus buvusių Vabalninko kultūros namų pastatą mūsų socialinio projekto „Orūs namai“ trečiajam senjorų daugiabučiui sudėti langus. Pastatas stovi tiesiai priešais bažnyčios vartus, miesto centre, tad norėjosi kuo greičiau pagražinti pastatą, kad kaimynams akių nebebadytų užkalti langai. Buvo kita svarbi užduotis. Pastatą pagražinome, tačiau be naujo stogo negalėjome ramiai darbuotis viduje. Darbus apsiėmė atlikti auksinių rankų vietos meistras Jaunius Iržekevičius. Stogas sudėtingos konstrukcijos, pats pastatas kreivas šleivas, tad pakeisti stogo dangą reikėjo tikrai daug Jauniaus kantrybės, kruopštumo ir įgūdžių. Esu labai jam dėkinga už tokį atsakingą juvelyrinį darbą! Ir ypač dėkinga už krikščionišką kainą. Už tokią kokybę sumokėjome mažiau nei rinkos kaina – toks buvo Jauniaus indėlis į „Orių namų“ veiklą, kad savų namų netekę ar juose saugiai nebegalintys gyventi senjorai galėtų įsikelti į saugius, draugiškus, patogius ir pigius būstus.
– Jūsų „Orių namų“ koncepcija siejama su bendruomenės įjungimu į namų veiklos organizavimo darbus. Kiek Jums padeda vabalninkiečiai ir kaip?
– Visų pirma, vabalninkiečiai labai šilti žmonės – sveikinasi, domisi, pataria, pasakoja apie mūsų įsigytą pastatą. Aš pati ne vietinė, bet jau jaučiuosi bendruomenės dalimi. Visada kas nors sustabdo paklausti, kaip sekasi, kas čia bus. Labai dėkinga esu kaimynams Rimui ir Deividui, kuriems skambinu, kai reikia ką nors padaryti, o manęs nėra šalia, kai reikia vietinio žmogaus patirties ir žinių. Šiuo metu atliekami darbai reikalauja didelių kompetencijų, tad viešų talkų neorganizuojame, samdome specialistus. Norėjome vietinių, bet tokių neatsirado, tad meistrai atvažiuoja iš kito miesto ir jau džiaugiasi, kaip šiltai čia su jais bendraujama.
– Kokie darbai jau atlikti pastate? Matėme, jau džiaugėtės, kad išlietos grindys…
– Taip, pirmojo aukšto grindys jau išlietos, ir tai buvo didelis žingsnis į priekį. Kadangi dar neturime leidimo atlikti kapitalinius remonto darbus, darome tik paprastą remontą – šalia pakeistų langų ir pakeistos stogo dangos, išsivalėme pastatą, apšiltinome grindis, išsivedžiojome vandens ir nuotekų sistemas, statome pertvaras. Po truputį mūsų įspūdingasis beveik 100 metų senumo pastatas su ne mažiau įspūdinga istorija iš apleisto tampa gyvu namu, kuriame netrukus skambės balsai ir juokas.
– Ar yra norinčiųjų apsigyventi šiuose namuose? Ką dažniausiai sako į Jus besikreipiantys žmonės? Ko jie tikisi iš gyvenimo šiuose namuose?
– Būsimas Vabalninko senjorų daugiabutis – jau trečiasis mūsų pastatas. Pirmąjį daugiabutį 2018 metais atidarėme Vilniuje, antrąjį 2023 metais – Krokialaukyje, Alytaus rajone.
Vabalninko pastate bus 11 visiškai įrengtų butų, bendra erdvė susitikimams, bendras skalbimo kambarys. Norinčiųjų dar niekaip ypatingai neregistruoju, nes nėra aišku, kada galėsime priimti žmones. Bet susidomėjimas didelis. Žmonės skambina iš visos Lietuvos. Jie ieško ramybės, saugumo, bendrystės, bet dažniausiai – tiesiog orių namų, kuriuose galėtų jaustis saugiai visomis prasmėmis.
Kas prarado savo būstą dėl skolų, kam nepasiteisino gyvenimas pas vaikus ir nori atgauti savarankiškumą, kam turimi namai pasidarė per dideli ir per šalti praradus sutuoktinį, kas per anksti perrašė savo namus vaikams ir dabar yra vejamas lauk…
Kiekvienas mūsų gyventojas turi savo istoriją, padarytus nepasiteisinusius sprendimus, dėl ko garbingame amžiuje reikia ieškoti naujų namų. O „Orūs namai“ suteikia galimybę turėti būstą pagal savo išgales, išsaugoti savarankiškumą, neprarasti orumo ir gyventi bendruomenėje.
– Realiai kada būtų galima tikėtis „Orių namų“ Vabalninke atidarymo?
– Pastatą remontuojame už gerų žmonių ir verslų paaukotus pinigus. Darbų apimtys didelės ir brangios, užtektinai paramos surinkti nėra paprasta, todėl darbai vyksta lėtai. Per žiemą darbų nevykdome, nes pastatas dar nešildomas. Kitiems metams esame suplanavę dar kelis brangius darbų etapus – elektros instaliacija, šildymo sistemos įrengimas, palėpės šiltinimas, sienų apdaila. Tad planas yra, jei tik finansai leis, remonto darbus užbaigti 2026 metais, o 2027-aisiais įrengti butus ir jau priimti senjorus.
Tikiu, kad tai įvyks, nes kasdien jaučiame didžiulį palaikymą tiek iš vietos bendruomenės, tiek iš rėmėjų.
– Tampa įprasta minėti dosnumo dienas. Kuo Jums gali pagelbėti Vabalninko bendruomenės nariai?
– Ne tik Vabalninko, bet ir visos Lietuvos žmonės Dosnumo antradienį yra kviečiami parodyti savo gerumą, dosnumą, ne tik žodžiais, bet ir darbais, ir piniginėmis lėšomis prisidėti prie iniciatyvų, kurios jiems atrodo prasmingos. Kam „Orių namų“ misija statyti pigios nuomos būstus savų namų netekusiems ar juose saugiai nebegalintiems gyventi senjorams atrodo prasminga, kviečiu užsukti į www.orusnamai.lt ir nors keliais eurais prisidėti, kad šie namai kuo greičiau atvertų duris senjorams, o naujam gyvenimui prikeltas pastatas džiugintų visą Vabalninką.
