Kova su varnomis visais laikais buvo aktuali problema. Šiandien visur, ypač miestuose, varnos, regis, ima viršų. Medžių kirsti negalima – reikia saugoti gamtą. Drastiškesnių priemonių imtis taip pat negalima – gyvoji gamta saugoma. O šaudyti ar kitaip paukščius baidyti – nesaugu ir sukelia nepatogumų aplinkiniams.
Į redakciją paskambinęs Pabiržės gyventojas Justinas Oržekauskas pasidalijo prisiminimais iš vaikystės. Jie apie tai, kaip anksčiau kovota su varnomis. Anot vyriškio, būdas taikytas paprastas, nekaltas ir galbūt tinkamas ir šiandien.
Vilkija, 1947 metai. Būdamas dar vaikas, Justinas kartu su dviem kaimynų vaikais gavo užduotį – išvaikyti iš sodžiaus kovus. Priemonės anuomet buvo primityvios, bet veiksmingos. Ant liaunų pagaliukų galų vaikai užmaudavo iš molio pagamintus gurgučius ir svaidydavo juos į medžius. Tai vykdavo vakarais, kai paukščiai grįždavo į lizdus. Skriedami moliniai gurgučiai skleisdavo garsą, kuris paukščiams nepatikdavo – šie pakildavo, apsukdavo ratą ir vėl mėgindavo nutūpti. Tada vaikai vėl paleisdavo naują salvę ir vėl paukščius pabaidydavo.
Procedūra kartota kelis vakarus iš eilės. Galiausiai paukščiai neapsikentė – nebegrįžo į sodžiaus medžius ir rado perėjimui ramesnę vietą.
Už atliktą darbą vaikai gavo saldų atlygį – po ilgą, į spalvotą popierėlį susuktą saldainį ir virtinę barankų, kurias pasidalijo tarpusavyje. Justinas ne visas suvalgė – dalį parnešė namiškiams. Už tai, kad galvoja ir apie kitus, buvo mamos pagirtas.
Pasak J. Oržekausko, tokį seną, bet veiksmingą metodą jis siūlęs ir seniūnijai. Jo manymu, tai būtų net ekonomiškiau – juk dabar samdomi bokšteliai, šakų pjovėjai, išlaidos didelės. O rezultatas? Ne visada akivaizdus.
