Danų filosofas Sorenas Kierkegaardas viename iš kūrinių aprašo klouną, apsirengusį vaidinimui, kuris atbėga kviesti pagalbon žmones, nes dega cirkas. Tačiau niekas neskuba pagalbon, nes galvoja, kad tai vaidinimo dalis, kad klounas taip juos vilioja į cirko pasirodymą.
Cirkas sudega.
Šį pasakojimą prisiminiau paradoksalia proga, klausydamasis eilinio viešo Žemaitaičio pasisakymo. Ne todėl, kad jis yra tas klounas, kuris perspėja apie rimtus dalykus, bet juo niekas netiki. Situacija kur kas pavojingesnė – į jo melą, manipuliacijas, propagandines klišes rimtai nereaguojama. Nes jis sugeba apsimesti politiniu klounu, su kuriuo nėra prasmės nei ginčytis, nei reikalauti kažkokios atsakomybės. Ai, žinom tokius.
Vis dar man sunku patikėti, kad Žemaitaitis iš tiesų nusprendė įteikti Putinui dovaną gegužės 9-osios dienos proga. Tačiau nekelia abejonių, kad jis suteikė labai daug medžiagos rašistų propagandistams.
Klounada yra madinga viešojoje erdvėje, nes leidžia žurnalistams tinginiauti. Pakanka paduoti mikrofoną ar įjungti vaizdo kamerą. O paskui tegu jau auditorija pjaunasi tarpusavyje. Svarbiausia, kad būtų kuo daugiau peržiūrų. O tai, ar cirkas apskritai egzistuoja, ar jis dega – tai jau esą ne žurnalistų reikalas.
Tiesą sakant, ir aš pats kurį laiką svarsčiau, ar kaip nors reaguoti į Žemaitaitį ir jo toksiškus žodžius? Tie, kas daugiau domisi politiniu gyvenimu ir mato Žemaitaičio politinio veikimo būdą, veikiausiai tik eilinį kartą pakartos, kad šis „pramušė dugną“, o tiems, kurie patys turi bent kiek subujojusį Herostrato kompleksą (tas senovės žemaitaitis sukėlė didžiulį gaisrą, nes panoro taip įsiamžinti), Žemaitaitis yra „dvasios brolis“. Juk tinka viskas, kas tik gali suerzinti konservatorius.
Na, ir kas, jei net akivaizdu, kad dabartiniame kontekste Žemaitaičio politinė klounada yra ne tik neskoninga, bet ir geopolitškai pavojinga? Juk tai žmogus, kuris savivaldos rinkimuose ne kartą sakė, kad, jei tik būtų jo valia, jokių sankcijų Rusijai nebūtų. Kalbėjo su smagiu užsidegimu ir daug kam patiko – Klaipėdoje jis liko trečias ir jo bendrai dalyvauja šio miesto valdyme.
Tai, kad Žemaitaitis gali būti Seimo narys, kad yra daug žmonių, kuriems patinka tai, ką jis daro, rodo, kad pavojinga ugnis liepsnoja ir, bijau, kad dega ne cirkas.
Žemaitaitis mėgsta per Seimo posėdžius kartoti, kad „tokio cirko Seime dar nebuvo.“ Šiuo atveju jis teisus: sunku patikėti, kad Seimo narys, vienos iš politinių partijų vicepirmininkas, gali per kelias dienas mažiausiai keturis kartus viešai, prieš kameras, pakartoti ypatingai šlykščią antisemitinę skaičiuotę.
Jis puikiai žino, ką daro. Pretekstas – eilinė drama Izraelyje, kuriame įtampa per Rusijos invaziją Ukrainoje labai padidėjo. Kiek suprantu, Izraelio valdžia ėmėsi radikalių veiksmų, spręsdama konfliktą su palestiniečiais. Turiu per mažai informacijos, kad galėčiau aiškiai pasakyti, kas iš tiesų ten vyksta, bet sutinku, kad visi radikalūs veiksmai turi pavojų išleisti iš butelio „propagandos Džiną“. Tačiau įsiklausykime, ką sako Žemaitaitis.
Jis tvirtina, kad kasdien dėl savo egzistencijos kovojantis Izraelis niekuo nesiskiria nuo imperialistinės Rusijos. Vadina Izraelio žydus barbarais ir niekšais. Paskui viską bando dar radikalizuoti ir pareiškia iš Seimo tribūnos, kad Izraelio karas prieš arabų valstybių, nusprendusių sunaikinti neseniai įkurtą valstybę, invaziją yra ne kas kita, kaip Rusijos karas prieš Ukrainą.
Vis dar man sunku patikėti, kad Žemaitaitis iš tiesų nusprendė įteikti Putinui dovaną gegužės 9-osios dienos proga. Tačiau nekelia abejonių, kad jis suteikė labai daug medžiagos rašistų propagandistams, taip pat pridergė ant Lietuvoje nužudytų žydų atminimo. Dalis jų buvo nužudyti būtent su „pagaliukais“.
Spėju, kad Žemaitaitis puikiai mato, kad „antisemitizmas“ išlieka populiarus, norint pritraukti antisisteminę publiką. Prisiminkime tą bufonadą, kurią matėme Šeimų maršo renginiuose. Jo požiūriu, jis dalyvauja žaidime, kuriame pergalė garantuota. Arba jis pademonstruos, kad politiniai klounai gali daryti bet ką, arba galės vaizduoti „auką už įsitikinimus“, nors jo klounados esmė ir yra jokių įsitikinimų neturėjimas. Nenustebčiau, jei jis ateitų su lentele: „Parsiduodu bet kam.“
Tai, kad Žemaitaitis gali būti Seimo narys, kad yra daug žmonių, kuriems patinka tai, ką jis daro, rodo, kad pavojinga ugnis liepsnoja ir, bijau, kad dega ne cirkas.
Nes Rusijos pavyzdys parodė, kad tai, kas šiandien atrodo „marginalu“, labai greitai tampa viską naikinančia neapykanta.
Nesiruošiu nei bendrauti, nei sveikintis, rankos paduoti Žemaitaičiui, bet yra dar vienas dalykas – politinė jėga, kuriai priklauso, ir yra viena kertinių figūrų šis veikėjas. Jei ši politinė jėga neatsiribos nuo Žemaitaičio, tai matau tik vieną kelią – visiems, bent kokį padorumą išlaikiusioms politinėms jėgoms atsiriboti nuo šios politinės jėgos. Visose savivaldybėse. Kitu atveju visi, kurie to nepadarys, bus bendrininkai.
Taip, ponai, tai ne pokštas. Tai labai rimta. Nes Rusijos pavyzdys parodė, kad tai, kas šiandien atrodo „marginalu“, labai greitai tampa viską naikinančia neapykanta. Jos ugnis sklinda greitai ir labai tikėtina, kad padegėjai ir kurstytojai gali apsimesti klounais.
Andrius Navickas, Seimo narys
