„Kokių gražių ir ištikimų vaikų buvo išsiauginusi Lietuva per tuos du Nepriklausomybės dešimtmečius! Nežinia, kiek turės praeiti metų, kad iš naujo užaugs šitokia karta. Nesigailiu nei savo apsisprendimo, kančių, nei artimųjų netekties. Gaila tik vieno, kad nežuvau drauge su jais, pačiais drąsiausiais, labiausiai mylinčiais ir gražiausiais – būtų lengviau nei dabar. Likau gyva ir nesutinku tokių, jaučiuosi dėl to vieniša, labai pasigendu jų buvimo. Viskas būtų buvę kitaip ir su mūsų atgauta Nepriklausomybe, jeigu jie būtų išlikę“, – taip rašė prieš du dešimtmečius buvusi Vyriausiojo Lietuvos laisvės kovotojų vado Jono Žemaičio-Vytauto ryšininkė Nina Nausėdaitė.
Apie ją ir apie kitas moteris partizanes išgirdo biržiečiai, praėjusį trečiadienį susirinkę Biržų pilies arsenalo salėje.
Trečiadienį, Gedulo ir Vilties dieną, Biržų krašto muziejuje „Sėla“ pristatytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) projektas „Moterys Lietuvos partizaniniame kare 1944–1953 m.“
Centro istorikai Ramona Staveckaitė-Notari, Andrius Tumavičius ir Lina Gerdvilytė-Natkevičienė ėmėsi ambicingos užduoties, norėdami moksliškai pagrįstai įvertinti partizanių moterų vietą ir vaidmenį 1944 – 1953 metų partizaniniame kare.
Nepelnytai primiršta
Anot R. Staveckaitės-Notari, susitikime sąmoningai daug dėmesio skirta Biržų ir aplinkinių regionų moterims partizanėms. Anot istorikės, Biržų krašte partizanavo Miško zyle save vadinusi partizanė Emilija Lujanienė (1910–1985), kuri dabar nepelnytai primiršta. „Tiek jos gyvenimo istorija, tiek jos samprotavimai, tiek jos tragiškas likimas verti mūsų dėmesio ir atminimo“, – sakė istorikė R. Staveckaitė-Notari. Ji minėjo, kad Emilija buvo šaulė, tarpukaryje yra laimėjusi šaulių šaudymo varžybas moterų kategorijoje.
Kalbėdama apie projektą, istorikė sakė, jog užsibrėžtas tikslas yra ištirti visas partizanes moteris. Koks jų vaidmuo buvo šiame kare – ar jos tik ryšininkės, ūkinės darbuotojos, paramedikės, ar ir aktyvios kovų dalyvės? Kas buvo ta lietuvė moteris – partizanė, iš kur ji buvo kilusi, kokius mokslus baigusi, kokiam socialiniam sluoksniui priklausė ir panašiai. Tokie būtų šio projekto apibendrinti tikslai.
Pasak R. Staveckaitės-Notari, dabar baigiamas pirmasis tyrinėjimų etapas, skirtas Rytų srities moterims partizanėms. Čia partizaninis karas prasidėjo anksčiausiai, nes sovietiniai okupantai pirmiausia užėmė šį regioną. „Biržų krašte radome, mūsų istoriniais duomenimis, kol kas vienintelę rusų tautybės merginą, atitremtą čia karo metu vokiečių. Kai atėjo sovietai, ji drauge su savo vaikinu lietuviu išėjo partizanauti. Įdomiausia, kad sovietinės represinės struktūros visai kitaip žiūrėjo į „savą“, rusų tautybės, žmogų, kuris, jų nuomone, išdavikiškai pasielgė sovietų valdžios atžvilgiu. Jiems ideologiškai buvo labai nenaudinga, kad rusų tautybės žmonės kovoja „liaudies priešų“ pusėje“, – sakė R. Staveckaitė –Notari.
Apibendrinta partizanės biografija
Istorikas Andrius Tumavičius, kalbėdamas apie tyrimo „Moterys ginkluotoje rezistencijoje: Lietuvos Šiaurės rytuose (Karaliaus Mindaugo srities atvejis)“ rezultatus, sakė, jog prisimenant partizanes moteris, skaitant atsiminimus, vyrauja labiau emocinis jų veiklos įvertinimas.
„Mes pasiėmėme archyvinius dokumentus ir stengėmės atlikti visiškai nešališką ir objektyvų tyrimą“, – sakė A. Tumavičius. Išnagrinėtos 190 moterų, kovojusių Karaliaus Mindaugo srityje, biografijų.
Istorikas kalbėjo apie to laikmečio kontekstą, geopolitinę padėtį ir viltis, kas nulėmė partizaninį karą, jo intensyvumą, pobūdį ir trukmę.
Partizanų gretose nuo 1944 iki 1953 metų buvo apie 50 000 žmonių, iš jų, LGGRTC duomenimis, apie 7 tūkst. moterų. „Medžiagą nagrinėjome pagal keletą klausimų – moters amžius, išsilavinimas, profesija, socialinis statusas, stojimo į partizanus motyvacija, funkcijos būryje ir likimas. Daugiausia buvo remtasi prisiminimais ir tardymo bylų protokolais“, – sakė A. Tumavičius. Istorikas kalbėjo apie kiekvieną kriterijų, minėjo išskirtines ir charakteringas detales iš tardymo protokolų. Tyrimų pagrindu sudaryta kolektyvinė moters partizanės biografija atrodytų taip: dvidešimtmetė lietuvaitė, ūkininkė, baigusi pradžios mokyklą, nesusituokusi ir neturinti vaikų. Jos šeimos nariai dalyvavo ginkluotoje rezistencijoje, pati partizaninę veiklą pradėjo kaip rėmėja ar ryšininkė. Būryje vykdė tiek ūkines funkcijas, tiek dalyvavo ginkluotoje kovoje. Buvo areštuota arba žuvo.
Toks apibendrintas mūsų krašto moters partizanės paveikslas.
„Palengvink, Dieve, mano vargą / Pridėk nelaimėj man jėgos/ Kad būč kantri ir ištverminga/ Pakelti ginklą visados/Nors mano – moters- silpnos rankos/Bet ginklą laiko jos tvirtai…“ – tai kraštietės partizanės Emilijos Lujanienės eilėraštis „Prie palinkusio smutkelio“. Anot A. Tumavičiaus, šios eilučių mintys atsispindi kone visose moterų partizanių biografijose ir gyvenimuose: mes – silpnos moterys, bet jei taip susiklostė likimas ir išėjome į mišką, kausimės iš visų jėgų.
Susirinkę biržiečiai išvydo du trumpus dokumentinius filmus, kuriuose prisiminimais dalinosi Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio – Vytauto legendinė ryšininkė Nina Nausėdaitė bei partizanė Aniceta Žilienė.
