Kalėdos, jų laukimas man pirmiausia yra dėkojimas. Ir Kūčių stalas, ir maldos žodžiai, ir tylūs atodūsiai yra apie tai.
Todėl šiandien ir vėl sakau: ačiū. Visiems, kurie buvote su mumis net 23-ejus metus. Ačiū, kad vis dar esate – tai tikra dovana.
Ačiū už ištikimybę, palaikymą nelengvu metu, pasitikėjimą. Ačiū už išsakytas nuomones, sveiką kritiką. Už laiškus su linkėjimais.
Praeinantys metai mums visiems priminė, kokie galime būti trapūs – kaip greitai gali griūti susikurti gyvenimai. Todėl, kol turime šiltus namus, sveikus ir gyvus artimuosius, dėkokime.
Prieš kelis dešimtmečius Marcelijus Martinaitis Kūčias matė taip: „Tylų Kūčių vakarą nekalbama apie politiką. Nekalbama apie imperatorius, karalius ir prezidentus, ginklus ir žudymus, nusikaltimus ir kraugerius. Kūčių valgiuose, žmonių mintyse ir žodžiuose neturi būti kraujo.
Prie baltai padengto stalo, tyloje tariami vardai artimųjų, mirusių ar kenčiančių, esančių toli, net ir tų, kurie nubausti už padarytus nusikaltimus. Paminimi bevardžiai, kurie yra kelyje toli nuo namų ir šeimų, kurie sužeisti arba miršta mūšiuose, atskirti nuo savo židinio, gimtinės, tautos. Šiais metais tokių yra šimtai, tūkstančiai […] Šį vakarą jie bus paminėti tikinčiųjų…
Artėjant šv. Kalėdoms, jų išvakarėse užmirštama padaryta skriauda, susitaikoma su skolininku, paduodama ranka priešininkui, pasveikina vienas kitą ilgai nesikalbėję kaimynai. Kaip tvirtina istorija, kol dar nebuvo tokio sužvėrėjimo, sustabdę mūšius, pasisveikindavo priešai. Yra vienintelė proga, gal net valanda, kada galima ir būtina paduoti ranką tam, su kuriuo visus metus nioveisi, vengei šalia atsisėsti Seime, darbe, pobūvyje, neatsakei į jo klausimą, nusigręžei, apšmeižei ar piktai apie jį galvojai. Yra nelaimingas, kas to padaryti negali, nelaimingi žmonės, kurių išrinktieji vienas kito šalinasi, nesitveria įtūžiu. […]
Pačiais sunkiausiais laikais Kūčių vakarą pasodinti prie lango laukdavome Vakarės patekėjimo. Ji yra ženklas, kad laikas rinktis prie stalo, nes ji – ir Vilties, ir Švč.
M. Marijos, ji – ir lietuviškos Aušrinės žvaigždė, einanti per dangų ir atvedanti šviesos dievybę, pasaulio atnaujintoją.
Gamta ir Visata Saulės grįžimu primena didįjį, tūkstantmẽtį eschatologinį ratą, žmonijos raidos ciklą, savo nuolatine pradžia pasikartojantį kiekvienoje kartoje ir kiekviename žmoguje. Ši praėjusi paskutinė advento savaitė, kaip ir visi buvusieji ir būsimieji adventai, yra žmogaus įvesdinimas į šį ciklą, jo ritmą, peržengiant kasdienių rūpesčių ir savo tuštybių slenkstį.
Todėl nepaminėsiu prabėgusios savaitės darbų ir įvykių, žodžių, kuriuos pasakė politikai ir valdovai, nepriminsiu grasinimų ir netesėtų pažadų. Viską dailiai suskirstęs ir surišęs, sudedu į maišelį ir palieku prie šv. Kalėdų slenksčio. Kam reikės, atsiriš jau kitais metais, pasibaigus Kalėdų savaitei ir vėl paleidus kasdienybės malūnus…“
Prieš tuos kelis dešimtmečius jis kalbėjo apie šiandieninį Kalėdų laukimą. Apie rytojaus Kūčias. Apie mus.
Su artėjančiomis.
„Šiaurės rytų“ vardu redaktorė Rasa Penelienė
