Daugelis biržiečių Irmantą Skiauterę žino kaip paprastą, ramų žmogų, atliekantį skardos darbus. Tačiau 52 metų vyras iš tiesų yra linkęs į ekstremalius užsiėmimus. Daug metų padangėmis sklandęs biržietis dabar skraido… ant vandens. Jo hobis ir aistra – vėjas ir burės. Jei su Irmantu pasuksite kalbą apie buriavimą ir kitus panašius dalykus, tai visas kitas temas ir klausimus galite išsyk palikti kitam kartui.
Biržų krašto žmogus
Irmantas Skiauterė – tikras biržietis. Jis gimė, užaugo ir šiuo metu gyvena Biržuose. Net baigęs mokyklą, tuometinę Biržų antrąją vidurinę, toli nuo gimtinės vyras nepabėgo – išvyko tarnauti į Panevėžio motodesantinį batalioną.
„Buvo 1991 metai, Lietuva buvo tik ką atgavusi nepriklausomybę ir mes buvome pirmieji puskarininkiai, kurie turėjo ruošti būsimus šauktinius. Kariuomenėje praleidau dvejus metus. Karininkai buvo dar rusiškos mokyklos, tačiau, jautėsi, kad esame lietuviai ir Lietuvoje, o ne kažkur Rusijos glūdumoje. Nebuvo kažkokio psichologinio spaudimo, engimo, nors gal tarp šauktinių ir visko pasitaikydavo. Apskritai kariuomenė jau nebuvo tremtis, galima buvo savaitgaliais namo parvažiuoti“, – pasakojo vyras.
Po kariuomenės I. Skiauterė pradėjo tarnauti savanorių kuopoje, įsidarbino tuometinio „Naftotiekio“ apsaugoje, kur dirbo daug metų. Po to teko pasidarbuoti ir užsienyje.
„Teko Švedijoje, Norvegijoje, trumpai ir Vokietijoje pasidarbuoti. Tada labai gerai supratau, kad tiesiog neįmanoma gyventi dviejų gyvenimų. Pats vienur, šeima kitur. Kažkokia katastrofa. Kaip sakoma, dirbti „ant savęs“ pradėjau 2013 metais. Tą darau iki šiol“ , – kalbėjo Biržuose žinomas skardininkas.
Kaip priklauso tikram biržiečiui, I. Skiauterės žmona Gitana irgi yra biržietė. Netrukus 30 metų santuokos sukaktį minėsianti pora jau oficialiai yra tapę seneliais. Anūkę jiems padovanojo dukra, gyvenanti Vilniuje.
Tarp dangaus ir vandens
I. Skiauterė dar būdamas paauglys 1987 metais pradėjo lankyti Biržų aeroklubą – sklandymo užsiėmimus. Šis hobis jį lydėjo kone dvidešimt metų, sukauptas gana solidus patirties stažas – apie 500 valandų. Bet ilgainiui sklandymą pakeitė buriavimas, su kuriuo, beje, jį supažindino pats aeroklubo vadovas.
„Klubo vadovas Mantas Binkis turėjo buriavimo įrangos ir davė pabandyti. Buvo gal 2015-ųjų ruduo, kuomet pradėjau murkdytis ežere.
Taip, maudytis, nes normaliai išstovėti neišėjo. Kitą sezoną mokymasis tęsėsi toliau, tuomet iš latvio įsigijau savo įrangą ir taip gan greitai įsitraukiau į šitą reikalą. Iš tiesų buriavimas mane žavėjo visą laiką. Dažnai matydavau ežere buriuojančius biržiečius, bet kažkaip nedrįsau užkalbinti, paklausti, kaip ir nuo ko pradėti“, – pasakojo Irmantas.
Buriavimas sklandymą pakeitė ir dar dėl vieno labai svarbaus dalyko, kurio gyvenime visuomet visiems trūksta. Laiko.
„Nors sklandymas yra fantastiškas dalykas, kuris paliko tik geriausius prisiminimus, bet jis labai imlus laikui. Turi skirti jei ne visą, tai bent jau didžiąją dienos dalį. O su buriavimu visai kitaip, kur kas paprasčiau. Matai, kad turėsi laisvą valandėlę, pasižiūri, kad rodo bent pakankamą vėją, ir po pusvalandžio jau ant ežero. M. Binkis sako, kad aš dar sugrįšiu į padanges. Pats kol kas taip nemanau. Atrodo, kad didžiąją savo laisvalaikio aistrą jau suradau“, – kalbėjo I. Skiauterė.
Aistringas buriuotojas vien buriavimu ant vandens neapsiriboja. Kai to neleidžia oro sąlygos, tuomet I. Skiauterė burę įdarbina ant ratų ir važinėja vėjaračiu, dalyvauja varžybose.
O esant dėkingai žiemai – pramogaujama su ledrogėmis. Pastaruosius porą sezonų I. Skiauterę dažniau ant vandens galim pamatyti stovintį ne ant tradicinės burlentės lentos, o foilo (speciali vėjasparnių lenta).
„Foilas yra kažkas tokio. Kai pirmą kartą pamačiau, negalėjau suprasti, kas vyksta. Žmogus stovi ant lentos, kuri gerokai iškilusi virš vandens, ir tarsi skrieja oru. Kitas pojūtis, kitas greitis“, – įspūdžiais dalijosi vandens sporto fanatas.
Rekomenduoja pradėti nuo mokyklos
Anot I. Skiauterės, pastaruosius porą metų Biržuose jaučiamas pagyvėjimas ir tam tikras burlenčių sporto atsigimimas.
„Biržai visuomet turėjo rimtų burlenčių sporto atstovų, tačiau kurį laiką viskas buvo aprimę. Pastaraisiais metais susidomėjimas vėl šoktelėjo aukštyn, ant ežero matyti vis daugiau burių. Turime sukūrę pokalbių grupę, kurioje dalinamės informacija. Joje šiuo metu apie 15 aktyvių narių. Visa tai labai džiugina, norisi, kad bendruomenė didėtų. Ir jei kas nori pradėti buriuoti, gali drąsiai kreiptis. Tikrai patarsime, padėsime, kuo galėsime“, – kalbėjo buriuotojas.
Pats nuo nulio savarankiškai mokytis buriuoti pradėjęs I. Skiauterė pataria: jei yra galimybė, nedaryti tokios klaidos ir kreiptis į instruktorius.
„Tiek savo kailiu patyriau, tiek žinau atvejų, kuomet žmogus pamėgina savarankiškai ant lentos atsistoti. Ir kai neišeina, pamano, kad tai ne jam, kad per daug sudėtinga. Iš tiesų yra niuansų, reikia naujokams tinkamos įrangos, žmogaus, kuris paaiškintų, pamokytų. Nebūtinai tas, kuris pats moka buriuoti, gali tinkamai bei nuosekliai paaiškinti visą procesą kitam. Todėl rekomenduoju kreiptis į buriuotojų mokyklą. Ten žmonės būtent tuo užsiima, turi įrangos ir per porą dienų išmokstama tiek, kiek pats niurkydamasis užtruksi mėnesius“, – kalbėjo per dešimt metų buriavimo patirties turintis vyras.
Mokymai kainuoja, tačiau dažnu atveju jie leidžia sutaupyti – neprisipirkti netinkamos įrangos.
„Mokymai, žinoma, kažkiek kainuoja, bet įgytos žinios ilgainiui leidžia sutaupyti. Instruktoriai tinkamai pataria dėl įrangos. O juk dažnai būna, kad iš nežinojimo prisiperkama visiškai netinkamų dalykų. Be to, baigęs kursus, tikėtina, kad išsyk žmogus galės naudotis su kiek pažengusiems mėgėjams skirtomis lentomis ir burėmis, o tai irgi leis be reikalo nepirkinėti visiškiems naujokams skirto inventoriaus“, – patarimus dalino I. Skiauterė.
Pokalbio metu ne vieną kartą nuskambėjo žodis „saugumas“, kuris, anot I. Skiauterės, yra būtinas.
„Saugumo priemonės yra ir sukurtos tam, kad jos saugotų. To ignoruoti jokiu būdu negalima. Buriuojant būtinos gelbėjimo liemenės, o su foilu ar ledrogėmis – dar ir šalmai. Esant didesniam vėjui burę ir lentą gali akimirksniu nunešti tolyn. Širvėnoje dar gal nieko – salos, krantai nelabai netoli, bet didesniame ežere gali likti plūduriuoti labai toli nuo krantų“, – saugumo priemonių svarbą pažymėjo vandens sporto mėgėjas.
Skaičiaus nežino pats
Kiekvienas hobis kainuoja. O kiek – priklauso nuo to, kiek profesionaliai tuo užsiimi. Buriavimas panašiai kaip žvejyba – pasėdėjimui vakare prie ežero užtenka paprastos meškerės. O kiek išleidžia tikri savo hobio fanatai – antrosioms pusėms geriau nežinoti.
„Turiu gal keturias lentas, po to vėjaratis, ledrogės. O kiek burių – pats tiksliai nežinau ir žmonai gal geriau nežinoti. Bet žmona mane supranta, per atostogas ieškome pramogų, kurios patiktų visiems, įskaitant dukrą. Kai atvažiuoja klientai ir manęs teiraujasi, o žmonos atsakymas būna, kad esu ant ežero, tai dažniausiai jie pagalvoja, kad žvejoju. Kiek nustemba, sužinoję, kad buriuoju. Bet žvejų šeimoje irgi yra – mano brolis užkietėjęs žvejys“, – kalbėjo I. Skiauterė.
Su šeima Irmantas stengiasi pagal galimybes aplankyti ir svečias šalis. Per keliones dienų neleidžia ant gultų, norisi kažką nuveikti, pamatyti, patirti.
„Dabar kelionę planuosimės visa šeima. Buvo pertraukėlė, nes lukterėjome, kol mažylė anūkė ūgtels, ir tai bus jos pirma kelionė. Kai manęs paklausia, kaip gyvenimas, tai nesidroviu atsakyti, kad labai geras. Kartais pats sau pavydžiu. Dirbu pats sau, o kiek užsidirbu, tai tiek ir pakanka. Yra šeima, dar yra sveikatos ir noro kažką veikti, patirti. Galiausiai šalia yra ežeras ir burės. Žinai, kai vasarą būna pats darbymetis ir būdamas ant kaimyno namo jaučiu gerą vėją, tai neramu pasidaro. Nors ir darbai einasi, bet tą dieną jaučiuosi kažkaip neužpildęs, kažko nepadaręs. Nepabuvęs ant vandens…“ – apie aistrą burėms pasakojo I. Skiauterė.
