Biržų padangėje – naujas muzikinis projektas. Kapelytė „Šėlsmas“. Aštuonios sukurtos dainos jau visą mėnesį girdimos muzikos kūrėjos Valerijos Lukoševičiūtės facebook paskyroje. Melodijos susilaukia daugybės peržiūrų, pagyrimų bei pasidalinimų. Tarkim, viena daina „Balsas iš toli“ sulaukė per 16 200, dar kita – 14 000 peržiūrų. Tai, kapelos narių ir jų prodiuserio nuomone, yra labai gera pradžia: vadinasi, ši muzika patinka ir paliečia žmonių širdis.
Susitikimas siuvykloje
„Esu laiminga sutikusi tokį žmogų kaip Eugenijus Gražys. Jis mus stumia į priekį, uždega, neleidžia pasiduoti. Man jau seniai reikėjo tokio žmogaus, kuris taip talkintų muzikinėje veikloje, užvestų, patartų“, – sako ponia Valerija.
Su Eugenijumi jie susitiko siuvykloje. Siuvėja Loreta Jurkonienė pagyrė Valerijos kurtą muziką ir Eugenijus susidomėjo. Jį itin sužavėjo, jog biržietė ne kopijuoja, bet pati kuria muziką, ir pasiūlė savo pagalbą.
„Pasakiau – arba dabar, arba niekada“, – prisimena kapelos prodiuseris Eugenijus Gražys.
Dabar kapelos nariai repetuoja. Nuo rugsėjo planuoja pasirodymus, tikisi būti kviečiami į koncertus, įvairius renginius ir pobūvius.
Valerija sako, kad itin didelę iniciatyvą muzikuoti kartu parodė kirdoniškis klarnetistas Vytautas Indrikonis. Valerija groja akordeonu. Dainuoja Pačeriaukštėje gyvenantys Milda ir Vytautas Markučiai. Visi jie jau pensininkai ir džiaugiasi naujajam užsiėmimui turintys laiko, energijos, sveikatos. Anot jų, svarbiausia – užsidegimas.
„Per savaitę gyvai repetuojame vieną – du kartus. Gal kartais prasprūsta ne ta nata, bet visa atperka nuoširdumas, emocija“, – neslepia muzikantai.
Valerija norėtų, kad kapelos nariai, su kuriais ji kartu muzikuoja, nepaliktų grupės iki tol, kol visi galės susiburti.
Įkvepia sesers eilės
Kapelytės „Šėlsmas“ siela ir įkvėpėja Valerija Lukoševičiūtė sako, kad muzika tarsi užkoduota jos genuose.
Pati net nesuvokia, kaip paskaičius sesers Onutės Varnienės kai kuriuos eilėraščius jie išsilieja akordeono melodijomis. Ypač dainoms tinkančios eilės apie meilę, kitus jausmus, kurie paliečia sielos gelmes, – skaitant jas muzika tarsi pati pradedanti eiti į širdį.
Rugsėjo mėnesį rengiamas viešas kapelos veiklos pristatymas „Valso sūkury“. Liaudiškos muzikos repertuare – ne tik atliekamos kapelos „Šėlsmas“ dainos, bet ir kūrėjos Onutės Varnienės skaitomos eilės. Po to tikisi sulaukti kvietimų į koncertus ne tik Biržų, bet ir kituose rajonuose.
Kapelos muzikantai sako, kad jie turi tris repertuarus. Vienas skirtas koncertams, kitas – banketams, trečias tinkantis šokiams. Muzikantai sako galintys pasiūlyti melodijų įvairiausiems skoniams.
Graži ir mylinti šeima
Valerija repetuoja savo bute. Ji dėkinga daugiabučio namo kaimynams ne tik už kantrybę, bet ir už tai, kad jos dainų klausosi.
Valerija sako, savęs visiškai neįsivaizduojanti grojančios laidotuvėse: jai reikia linksmo, šviesaus muzikos skambėjimo, kad galėtų išlieti pozityvią energiją.
Tas moters pozityvumas atėjęs iš šeimos.
Valerija gimė Kaukoliškio vienkiemyje, tuometinėje Pandėlio apskrityje. Už kilometro nuo miškuose buvusių jų namų – Skrebiškio dvaras, už dviejų – kitoje pusėje teka Nemunėlis, o už jo – kaimyninė Latvija. Su šiomis vietomis siejami vieni gražiausių vaikystės prisiminimų.
Mergaitė gimė ir augo pasiturinčioje, draugiškoje šeimoje. Tėvai Juzefa ir Povilas Lukoševičiai itin mylėjo ir gerbė vienas kitą. Jų tarpusavio santykiai vaikams tapo pavyzdžiu visam gyvenimui.
Vyriausias vaikas šeimoje buvo brolis Povilas, vėliau gimė Valerija, po to Onutė ir Juzefa. Pastarosios jau nebėra – pasiglemžė liga.
Viena laimingiausių dienų gyvenime
Jau būdama šešerių Valerija mokėjo groti armonika. Išmoko per radiją klausydamasi biržiečio Algirdo Ločerio akordeono muzikos. Sako, stengdavosi pagauti garsą, jį pritaikyti armonikai. Mokėsi iš klausos – girdėdavo garsus, melodijas ir stengdavosi akordeonu atrasti tinkamą skambėjimą.
Mergaitės pirmasis muzikos mokytojas buvo tėvelis. Jis mokėjo griežti smuiku ir labai didžiuodavosi, kai abu su dukra grodavo kartu savo instrumentais. Tėvelis džiaugdavosi, kad mažytė dukra galėdavo pagroti keletą suaugusiems žmonėms skirtų melodijų. Kartais abu pagrodavo ir su namuose turima mandolina.
Beje, panašu, kad sesuo Onutė paveldėjo genus iš mamos – po jos mirties dukros rado daugybę parašytų eilėraščių…
Viena laimingiausių dienų mažajai Valerijai buvo, kai tėvelis per mišką ją nuvedė į už penkių kilometrų esančią Virškupėnų kaimo parduotuvę ir nupirko pilką, vaikui kiek didoką akordeoną. Būtent apie tokį instrumentą ji ir svajojo.
Scenos baimę nugalėjo kapeloje
Valerija mokėsi Latvygalos kaimo pradinėje mokykloje, vėliau – Papilio vidurinėje.
Sako, visą laiką šalia mokslų būdavo muzika.
Merginai teko daug groti kaimo vaikinų išleistuvėse į kariuomenę. Sėsdavo į papuoštą GAZ 53 ir iki traukinių stoties visi dainuodavo, o išlydėdami labai verkdavo. Sulaukusi aštuoniolikos Valerija ėmė akordeonu groti ir kaimo gegužinėse.
Baigusi mokyklą Valerija labai norėjo studijuoti muziką. Bet nebuvo baigusi muzikos mokyklos, tad nesitikėjo patekti į studijas. Mergaitei patiko buhalterija, tad tėveliai ją dvejiems metams išleido į Vilniaus kooperacijos technikumą.
Baigusi mokslus V. Lukoševičiūtė įsidarbino Biržų rajkoopsąjungos prekybos bazėje buhaltere. Pamena, dalyvavo įmonės ansambliuko veikloje, netgi važiavo filmuotis į televiziją kartu su dainininku Virgilijumi Noreika. Dainavo ir Biržų kultūros namų chore.
Po aštuonerių metų ji buvo pakviesta dirbti į Biržų miškų ūkį. Ten buvę daug „popamokinės“ veiklos – ir choras, ir šokių ratelis, meno ansamblis.
Moteris neslepia, kad ji būdavo pakviečiama pagroti, tačiau vienai būdavo nedrąsu.
Daugiau groti bendradarbių asmeninėse šventėse ji pradėjo tuomet, kai siekdama išlaikyti vaikus, kuriuos augino viena, įsidarbino Biržų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje valytoja. O tvirčiau jaustis scenoje pradėjo, kai ėmė groti Kaziuko kapeloje. Su ja Valerija muzikavo dvejus metus. Nors ir buvo labai užimta, rasdavo laiko akordeonui. Anot Valerijos, muzika gydo ir suteikia gyvybinių galių.
Išėjusi į pensiją Valerija kurį laiką grodavo viena. Mat turi reikiamą aparatūrą, tad gali koncertuoti įvairiuose susibūrimuose. Tačiau visuomet turėjo svajonę sukurti savo kapelą. Ir šią svajonę pavyko įgyvendinti.
Gyvenimo laimė ir prasmė
Valerija Lukoševičiūtė turi svajonę – įsigyti italų gamybos akordeoną. Ji sako žinanti, kad šioje šalyje gaminami muzikos instrumentai yra labai kokybiški ir skleidžia švelnius, nuostabius garsus.
Dar svajoja, kad būtų sveiki ir laimingi artimi žmonės, kuriais ji be galo džiaugiasi. Sūnus Arūnas ir dukra Asta jai padovanojo tris anūkus, su kuriais senelę sieja ypatingas ryšys.
Septynmetė Liveta džiugina sugebėjimais groti smuiku, labai gražiai piešia. Meno mokyklą lankanti įvairiapusiškų sugebėjimų turinti mergaitė dovanų gavo ir klavišinį instrumentą.
Dvylikametis anūkas Orestas ne tik puikiai mokosi, bet ir išbandė daugybę sporto šakų. O dabar labiausiai domisi dviračiais ir jų remontu. Senelę glosto jo žodžiai: „Be tavęs, baba, aš prapulčiau“…
Valerija rodo vyriausios 22 metų anūkės Deimantės studijų metu pieštą grafikos paveikslą ir nubraukia ašarą skaitydama jos jau seniai parašytus žodžius: „Tokia maža, bet tokia didelė mano močiutės širdis…“
„Mano gyvenimas paskirtas dukrai, nes sūnaus mergaitė jau užaugo.
Man patinka, kad galiu padėti dukros šeimai, prižiūrėti anūkus. Artimieji ir muzika yra mano gyvenimo laimė ir prasmė.
Jei iš manęs atimtų sodą, kuris yra dar viena mano aistra, ir akordeoną iš rankų, nežinau, kaip gyvenčiau.
Kartais vaikai stebisi, iš kur turiu jėgų.
Gyvybės man suteikia muzika. Į priekį mane veda meilė ir melodijos“, – sako Valerija.
