Vlado Garasto vardas gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio krepšinio bendruomenėje. Galime didžiuotis, kad būtent mūsų krašte prasidėjo legendinio trenerio kelias į didįjį krepšinį. Biržai V. Garasto niekada nepamiršo ir, ko gero, ilgai nepamirš – jam suteiktas Garbės piliečio vardas, jo vardu pavadintas būsimasis sporto ir sveikatingumo centras. Tačiau labiausiai biržiečiams glostyti širdį turėtų tai, kad savo gimtojo miesto niekuomet nepamiršo ir treneris.
Biržai išliko ypatingi
V. Garastas gimė prieš 93 metus vasario 2 dieną Joniškėlyje, tačiau po savaitės pakrikštytas buvo Linkuvoje, tad visur skelbiama oficiali gimimo data ir vieta – 1932 m. vasario 8 d., Linkuva. Netrukus visa šeima persikraustė gyventi į Biržus. Tai Garastų šeimai nebuvo kažkoks radikalus pokytis, nes V. Garasto tėvai buvo kilę iš Biržų rajono Ratninkų kaimo.
„Būdamas šešerių pradėjau lankyti pradinę mokyklą Muravankos rajone. Buvo ten toks medinis pastatas, o už to pastato – kalėjimas. Prieš tai lankiau darželį tos pačios Murvankos gale, ten, prie kryžkelės, kur yra kapai. Kitoje pusėje – trobesiai tokie buvo. Jie priklausė Vanagui, kurį 1941 metais išvežė į Sibirą“, – puikiai vaikystę Biržuose prisimena V. Garastas.
Treneris skaičiuoja, kad mokytis jam teko prie visų valdžių ir ilgiau nei dabar įprastų dvylika metų.
„Pradėjau mokytis dar prie Smetonos, paskui prie vokiečių treji metai buvo, o tada atėjo rusai.
Mokiausi prie visų valdžių, iš viso keturiolika metų – šeši pradinės mokyklos skyriai ir aštuonios gimnazijos klasės. Gimnaziją baigiau būdamas dvidešimties“, – pasakoja Lietuvos krepšinio garsenybė.
Nors V. Garastas vaikystėje ir paauglystėje daug sportavo, buvo aktyvus, tačiau, 1952 metais baigęs gimnaziją, studijuoti norėjo mediciną. Tačiau gyvenimas sudėliojo kiek kitaip…
„Po mokslų išvažiavau į Kauną, įstojau į Kūno kultūros institutą. Kaip ir iš pradžių galvojau į medicinos institutą stoti, bet per mano brandos egzaminus mirė motina. Rytojaus dieną reikia laikyti algebrą, o motinos karstas guli namuose. Baisi situacija buvo“, – prisimena treneris.
Nors V. Garastas jau daug metų nebegyvena Biržuose, tačiau šis miestas jam išlieka ypatingas.
„Čia pragyvenau 47 metus, čia prabėgo pusė gyvenimo, tad Biržai visada man ypatingi. Tik, galiu pasakyti, dabar jau nebeturiu nieko Biržuose, kam galėčiau tiesiog paskambinti ir pasikalbėti. Tie, kurie buvo, jau išėjo anapilin“, – sako garbaus amžiaus žmogus.
Treneris dar ir dabar darbuojasi, o iš kur ta energija ir šviesus protas – sunku pasakyti.
„Sunku pasakyti, sunku pasakyti. Visaip buvo toje mūsų Garastų giminėje. Buvo, kas ir gyveno ilgai, buvo kas ir vidutiniškai. Kažkokios ilgaamžiškumo paslapties ar recepto nėra. Šeimoje buvo broliai ir sesuo. Jie jau palaidoti“, – sakė treneris.
Prisiminimų tiek, kad užtektų romanui
Pasak V. Garasto, iš Biržų prisiminimų tiek, kad būtų galima romaną parašyti. Ypatingi buvo pokario metai, kai laukai buvo pilni sprogmenų ir ginklų.
„Buvau surinkęs ir turėjau penkis ginklus. Du rusiškus, du vokiškus ir lengvąjį kulkosvaidį. Durpyne bachūrai slėpdavome ir šaudydavome. Esu išmetęs ir susprogdinęs 35 granatas. Čia ne bet kuris galėjo šitokius dalykus sutvarkyti. Tėvas man buvo užsakęs žurnalą „Karys“, kurį aš studijavau ir gavau reikiamų pamokų, susipažinau su ginklais“, – prisiminimus iš vaikystės pasakojo biržietis.
Per nevaikiškus ir pavojingus žaidimus ne vienas jaunas kareivėlis žuvo, o V. Garastą nuo nelaimės gal pati šventa dvasia apsaugojo.
„Kur už gimnazijos yra pušynėlis palei Agluoną, ten mane kaip žymų granatų specialistą pasikvietė. Sako, kad reikia vieną granatą išmesti. O ji prieštankinė buvo – ilgas kotas ir didelė galva. Su tokiomis rusai po tankais lįsdavo. Bet kažkoks jausmas manyje tada buvo, kad nekišk nagų, kažkokia dvasia mane apšvietė. Parėjau į namus, valgau ir girdžiu – sprogimo garsas. Išeinu ir matau juodą debesį, nubėgu į tą vietą. O man sako, ar girdėjai, Dundulis su ta granata susisprogdino. Nežinau, kaip tai paaiškinti tas gamtos jėgas, kurios mane sulaikė. Iš viso trys mano draugai žuvo. Kai sviedinį susprogdinom, tai gimnazijos langai išbyrėjo. Po to nusikaltėlių ieškojo. Daug galiu pripasakoti, bet gal užteks“, – pasakojo krepšinio sporto legenda.
Tačiau V. Garasto vaikystėje būta ne tik karinių žaidimų, bet ir daug sporto.
„Sporto vaikystėje buvo labai daug, viskas vyko ištisame judėjime. Dabar per langą pažiūri – nė vieno vaiko kieme nematyti. Buvome trys draugai nutarę, kad maudysimės visą sezoną kiekvieną dieną, nežiūrint koks oras. Tai eidavome kasdien į ežerą pro reformatų kapus J. Nastopkos gatvėje. Būdavo tai futbolas, tai žaidimai visokie, tai ragatkės, tai fechtavimasis pažiūrėjus muškietininkus“, – apie vaikystės laisvalaikį kalbėjo senjoras.
Judėti ir sportuoti vaikai ir vyresnieji anuomet tiesiog privalėjo, nes kito pasirinkimo nebuvo.
„Po karo neturėjome kur gyventi, tai kurį laiką gyvenom Ratninkuose. Nuo Biržų dešimt kilometrų. Iš ryto atbėgu, o po pamokų parbėgu. Tai dabar juokas ima, kad stovi būrys vaikų ir penkiolika minučių laukia autobuso, kai paėjėti tereikia dešimt minučių. Tai va, tokie dalykai“, – sakė V. Garastas.
Kurią vietą V. Garastas Biržuose laiko savo tikraisiais namais, ko gero, sunku pasakyti, nes per daug metų jis pakeitė ne vieną būstą. Buvusių namų adresus treneris vardina tarsi tai būtų nutikę prieš dešimtmetį.
„Paskutiniu laiku gyvenau centre prieš paštą ir dar Vytauto gatvėje. Taip pat Biržuose esu gyvenęs Sąjungos gatvėje, paskui Gedimino 2, Vabalninko 3, Kudirkos 4, Sodo 5, Liepų 6. Iš viso esu gyvenęs aštuoniose vietose. Daugoka“, – mena jau ilgus metus Kaune gyvenantis treneris.
Pažintis ir draugystė su krepšiniu
Būsimojo trenerio pažintis su krepšiniu įvyko jam mokantis pirmosiose gimnazijos klasėse. Tuomet jo kūno kultūros mokytojas buvo šviesaus atminimo sporto entuziastas Mykolas Styra.
„Mokytojas man duodavo nunešti sporto batukus į medinę sporto salę, tada buvusią piliakalnyje. Su malonumu tą darydavau, nes joje krepšinį žaisdavo Biržų „Vilkas“, kuris ir Kauną aplošė. Žaidėjai pasportuodavo ir grąžindavo batus, kuriuos aš nešdavau atgal. Tokia tvarka buvo 1943-1945 metais“, – pasakojo V. Garastas.
Baigęs gimnaziją V. Garastas tęsė mokslus Kūno kultūros institute, o po jų sugrįžo gyventi į Biržus, nors galėjo rinktis ir kitą miestą. Pradėjęs dirbti greitai tapo Biržų rajono Sporto komiteto pirmininku (1959–70 m.), po to Biržų vaikų ir jaunių sporto mokyklos direktoriumi bei treneriu (1971–78 m.).
„Siūlė man darbus ir Klaipėdoje, ir Vilniuje, bet išvažiavau atgal į Biržus. Tėvas buvo vienas, mažas brolis, sesuo. Parvažiavau padėti šeimai. Biržuose išgyvenau iki 1979-ųjų ir per tuos metus kai kas buvo nuveikta neblogai“, – kalbėjo treneris.
Biržuose treneriu V. Garastas dirbo iki pat 1979 m., kuomet rugsėjo 1 dieną pradėjo eiti Kauno „Žalgirio“ vyriausiojo trenerio pareigas. Prieš tai Biržuose buvo iškovota nemažai skambių pergalių.
„Biržų kaimas pasiekė tokių rezultatų, kad sunku net įsivaizduoti. 1977 metais tapome jaunių krepšinio čempionais spartakiadoje. Už Biržų paliko visi didieji miestai. Galite įsivaizduoti, kad su dviem vidurinėmis mokyklomis aplošėm Kauną, Vilnių ir visus kitus. Dar kitais metais su berniukų grupe tapome Lietuvos čempionai“, – apie biržiečių krepšininkų šlovę kalba V. Garastas.
Pasiekti rezultatai netruko atkreipti dėmesio į trenerį ir jis buvo pakviestas vykti dirbti į Kauną.
„Žinai, galvojo, atvažiavo mužikas iš Biržų. Bet mes kai jaunimą laimėjome su biržiečiais, tai atėjo man ir sako, kad aš gerai dirbu. O aš jiems sakau, kad ne aš gerai dirbu, o jūs nepaprastai blogai dirbate. 50 mokyklų, o negalite aplošti dviejų kaimo vidurinių. Tyli, nes teisybę pasakiau. Po to išvažiavau į dirbti Kauną. Viena to priežasčių buvo ir ta, kad sūnus bei dukra jau studijavo Kaune. Labai ypatingo noro nebuvo važiuoti. Bet stimulas buvo vaikai, galima pagalba jiems. Su Kauno „Žalgiriu“ išdirbau dešimt metų. Rezultatai buvo ir dirbant Biržuose, ir Kaune“, – kalbėjo garsusis treneris.
Kelios dešimtys V. Garasto auklėtinių baigė su sportu susijusius mokslus, tapo pasaulinio lygio krepšinio teisėjais, ne vienas žaidė Kauno „Žalgiryje“.
„Daug ko esu ko padaręs. Dvidešimt penki mano auklėtiniai baigė Kūno kultūros institutą, šeši žmonės žaidė Kauno „Žalgiryje“. Visi buvo geri žaidėjai, nebuvo taip, kad žaidė dėl to, kad aš treneris. Jeigu taip būtų buvę, Kaune nežinia ką būtų man padarę. Visi turėjo būti geresni aikštėje, kito atvejo nebuvo. Aš irgi nesistengiau naudotis savo teise, žiūrėjau teisybės. Nenorėjau skriausti žaidėjo, nesvarbu, iš Biržų jis ar ne. Vadinasi, viskas priklauso nuo paruošimo.
A. Brazauskas prie manęs pradėjo krepšinio teisėjo kelią, o po to tapo aukščiausio lygio arbitru“, – pasakojo buvęs legendinio Kauno „Žalgirio“ treneris.
Kodėl dabar Biržuose nebeužauga garsių krepšininkų, treneris atsakyti negalėjo.
„Nežinau, kur jie dingo, kodėl nebeužauga. Juk, atrodo, visos sąlygos dabar yra. Tada, koks lauke oras, toks ir medinėje salėje. Kai atvažiavau dirbti, sportavom gimnazijos apačioje esančioje salėje, sąlygų nebuvo. 1962 metais, kai jau dirbau Sporto komiteto pirmininku, buvo numatyta nauja 25 x 13 m dydžio salė. Teko į Panevėžį su alaus bačka važiuoti. Tai pastatė 30 x18 m“, – prisiminė buvęs Sporto komiteto pirmininkas.
Brangiausias – olimpinis medalis
Per ilgametę trenerio karjerą buvo iškovota daug skambių pergalių tiek su jaunimu, tiek su Kauno „Žalgiriu“, tiek jau su nepriklausomos Lietuvos vyrų krepšinio rinktine. Labiausiai įsimintinas medalis treneriui yra iš 1996 m. Atlantos olimpinių žaidynių, kuomet Lietuvos rinktinė iškovojo bronzos medalius. Įdomu tai, kad medalį V. Garastas gavo susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.
„Suprantat, kaip buvo. Buvo 16 žaidėjų, po to liko 12. Buvom vieną jaunuolį išsiuntę už jaunimo rinktinę žaisti. Kai jis atvažiavo, matėsi, kad buvo ne formoje. Priėjo Kurtinaitis ir paklausė, ar mes jį vešime. Žaidėjai nesutinka, nes jis nesitreniruoja, nieko nedaro. Sakau vyrai, patys spręskite. Susirinko komisija, kurią sudarė trys žaidėjai, trys treneriai ir Valdas Adamkus, nes dalykas tada Čikagoje vyko. Ir nutarė, kad jo neveš. Išvažiavome 11. Jau per apdovanojimus visi stovėjo ant pakylos, o mes, treneriai, kitoje pusėje žiūrėjome. Tada Marčiulionis, girdžiu, šaukia treneri, ateikit čia, ateikite. Atėjau ir man buvo medalis įteiktas, nors šiaip treneriams olimpiadoje jų neduodavo“, – olimpinio medalio istoriją papasakojo buvęs olimpinės rinktinės treneris.
Po to daug kalbų apie tai būta, tačiau susiklosčiusią situaciją V. Garastas prilygino vaikystės įvykiui.
„Buvo tų kalbų, kad Garastas toks ir anoks, tyčia nevežė žaidėjo, kad medalį gautų. Sunku man buvo tam vyrukui pasakyti, kad tavęs neimam. Komisija nusprendė, ne aš. Bet čia toks likimas nutiko, kaip su ta granata vaikystėje. Net nesapnavau tokios situacijos. Tų medalių visokių būta, bet šitas olimpinių žaidynių trečios vietos – ne bet kas“, – beveik prieš trisdešimt metų buvusius įvykius atpasakojo pašnekovas.
Patarimų nedalina
Daug patirties sukaupęs treneris dabar patarimų nedalina ir nuo komentarų apie Kauno „Žalgirio“ žaidimą susilaiko.
„Dabar tų patarimų jau ir neklausia niekas, ir aš pats nuo patarimų ir nuo komentarų susilaikau. Žurnalistai, būdavo, skambina, bet aš su jais apie „Žalgirį“ nekalbu. Pasakysi nuomonę, tai vėliau pyks kas nors, nepatenkinti bus, ką seniokas šneka. Iš praktikos žinau, kaip būna. Kažką patari, to nepadaro, o dėl rezultatų kaltas lieki. Kai pats dirbti, tai vėl kitaip“, – kalbėjo V. Garastas.
Treneris prisiminė, kiek pats komentarų ir patarimų sulaukdavęs, kai Kauno „Žalgirį“ treniruoti pradėjo.
„Kaune būdavo tai o jėtus mano. Kai atėjau ir pradėjau dirbti, „Žalgiris“ buvo vienuoliktoje vietoje. Gražu, tylu, ramu. Po metų užėmėm antrąją vietą, tai kitame sezone kiek visko atsirado. Tai johaidą, kiek tų specialistų, patarėjų. Žinai, sakau, ateik tu man prieš rungtynes ir viską pasakyk, o ne po rungtynių. Po rungtynių aš jau ir pats žinau, ką reikėjo daryt“, – sakė gyvenime daug matęs krepšinio specialistas.
Krepšinio rungtynes legendinis treneris žiūri, bet į arenas jau nebeina. Apie lietuvišką krepšinį V. Garastas taip pat daug kalbėti nenorėjo.
„Krepšinį žiūriu, bet per televizorių. Galėčiau eiti į areną, bet kam kankintis?
Ta atmosfera, triukšmas, rėkimas ir kažkoks šiek tiek bepročiavimas – jau ne man. Kalbant apie Lietuvos krepšinį ir daug nefilosofuojant, tai man jo gaila. Kone kiekvienoje komandoje – kokie penki užsieniečiai. Tai kur tas lietuviškas krepšinis? Anglai pasakė, kad kuo daugiau užsieniečių klubuose, tuo silpnesnė rinktinė. Kada mes „Žalgirį“ treniravome pas mus taisyklė buvo – nė vieno broliškų valstybių krepšininko. Klausdavo, kodėl nieko neimame. Sakydavom, kad žvalgomės, žiūrim. Už tai buvo sėkmė, noras, siekis, patriotizmas… Bet gal aš čia jau truputį nuo temos nukrypau“, – kalbėjo garsus lietuvis.
Treneris džiaugėsi šių metų nacionalinės rinktinės pasirodymu ir mano, kad penkta vieta – tikrai gerai. Nors seniau su tokia vieta, anot jo, tai geriau nesirodyti. Labai gerai, kad į rinktinę grįžo kovos dvasia, noras laimėti bet kokia kaina.
V. Garastas buvo garbės svečias įkasant simbolinę laiko kapsulę pradedant Kauno „Žalgirio“ arenos statybas 2008 m. Pernai (2024 m. kovą) tokioje ceremonijoje jis dalyvavo įkasant kapsulę į Vlado Garasto sporto ir sveikatingumo centro pamatus Biržuose.
Pokalbiui sukantis laiko spirale vėl iškilo klausimas, tai ar treneris yra kaunietis, biržietis ar iš Linkuvos?
„Ne tik vaikystėje, bet ir iš instituto grįžęs šitiek pragyvenau Biržuose. Tai beveik visas amžius. Tai kaip gali save laikyti linkuviečiu? Aš iš viso nežinau, kaip ta Linkuva atrodo. Nežinau, ko ten tėvai važiavo, bet atvažiavo į Biržus. Aš skaitau, kad aš biržietis“, – sako legendinis Lietuvos krepšinio treneris, biržietis Vladas Garastas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
