Eseistikos etiudai ir vienas verlibras
ŽIEMOS LIŪDESYS
Ak, žiemos liūdesys belsis į langus.
Nors per anksti apie jį galvot, jis skverbias į mane.
Būna žiemos liūdesys, sunkus it švinas, būna šviesi, nors iš tiesų pilka, žiemos melancholija už lango.
Būna speigo strėlės, veriančios naktį ledinio plieno antgaliais.
Ir visa praeina, teka, nors gali įbrist į tą patį žiemos sniegą, tačiau ne tame pačiame laike.
Nors tas sniegas susiformavo iš Herakleito upių vandens garų, vadinasi, sniegas tų upių brolis ir iš tiesų negalima įbrist į tą patį sniegą.
Ak, žiemos liūdesys kažkodėl beldžias į langą.
Nors dar ir spalis neatėjo, ir vėlyvos vasaros vėlyvas ruduo dar nieko nenuauksino, neuždegė raudonai medžių guotų.
APIE VISUOTINĘ…
Yra kažkokia visuotinė, pirmapradė Poezija, kurios bežodiškumo kupinas pasaulis, ji „pramuša“ bet kokias formas ir madas ir kalba mums.
Svarbu ją girdėti – ne tik „užrašytoje“ poezijoje, nes ta užrašyta kartais yra kaip beviltiškas atspindys tos, tikrosios.
Kita vertus, tai, kas užrašyta, nufotografuota, nutapyta, paversta muzikos garsais ar kokia mišria (tarkim – tarpdisciplinine) forma yra kaip nuoroda, kelio ženklas į tą visuotinę Poeziją, kuri yra visas pasaulis, visi pasaulio reiškiniai, išgyvenimų ir patirčių okeanai, dabartis ir milijonmečiai, pasaulių pasauliai.
Galbūt tik muzika yra arčiausia tos visuotinės, dar meditacija ir „tylos praktikavimas“, kaip sako rytiečiai.
Manau, kad klausti, kas pirmiau buvo – poezija ar eilėraštis, būtų naivu.
RUDRAKŠA
Beveik lygiai
Prieš dešimt metų
Iš sklidinai pripilto
Didelio džiuto maišo
Pirkau saują Šyvos ašarų
Indijos Kočio turguje
Magiškųjų karolių
Iki šiol nesusivėriau…
p.s. Rudrakša (sanskr. Rudrākṣa) – tai šventosios Elaeocarpus ganitrus medžio sėklos, kurios hinduizmo, budizmo ir kitose dvasinėse tradicijose laikomos ypatingai galingais simboliais. Pavadinimas sudarytas iš dviejų žodžių: Rudra (viena iš Šivos formų) ir akṣa (ašara, akis). Taigi „Rudrakša“ reiškia „Šivos ašaros“.
