Dažnai pasakojame apie praeities trenerius, legendinius Biržų sporto mokyklos vadovus, kurių dėka užaugo ne viena sportininkų karta. Tačiau sportas gyvas ir šiandien, o Biržų sportininkų pasiekimai peržengė Lietuvos ribas. Už kiekvienos jų pergalės, už sporto kasdienybės stovi ir žmonės, kurių paprastai nematome – administracija. Dokumentai, formalumai, projektai, finansavimai – tai tylioji, nematoma, bet būtina sporto mechanizmo pusė. Šiandien šiam mechanizmui Biržuose vadovauja Sigitas Mitrochinas – Biržų rajono sporto centro direktorius, kurio širdyje vis dar rusena aistra trenerio darbui.
Pradėjo nuo krepšinio
61-erių Sigitas Mitrochinas žinomas kaip dziudo specialistas, bet jo sportinis kelias prasidėjo nuo krepšinio. Pirmasis jaunojo krepšininko treneris buvo Saulius Pladys.
„Buvo gal ketvirta klasė, kai Pladys prikalbino ateiti krepšinį žaisti. Jis mane nuo mažumės žinojo, vis pakalbindavo. Neilgai treniravo, nes išvažiavo dirbti į Vilnių ir tada treneriu tapo jaunas specialistas Arvydas Jankauskas, paskui ilgus metus buvęs Medeikių mokyklos direktoriumi. Pas jį gal iki šeštos klasės treniruotes lankiau. Jis turėjo labai gerą akį – sugebėdavo gabius sportui vaikus atsirinkti“, – pasakojo S. Mitrochinas.
Tų laikų jaunimas neįsivaizdavo gyvenimo be sporto, be judesio. Kitų laisvalaikio alternatyvų praktiškai nebuvo.
„Gal kažkuriuo momentu kokio nors būrelio ir nelankiau, bet sportas būdavo nuolatos. Augau penkiaaukščiuose, tarp vaikų. Pavasarį pirmiausia prasidėdavo krepšinis, po to – futbolas ir visi kiti kiemo nuotykiai. Už mokyklą bėgdavau, šokdavau, varžybose „Stiprūs, drąsūs, vikrūs“ dalyvaudavau.
Garbė būdavo į mokyklos rinktinę patekti. Šiaip mano pirmas diplomas yra iš slidinėjimo varžybų – į jas nuvežė fizinio lavinimo mokytoja Audronė Mukienė. Ji mane labai palaikydavo, gal todėl, kad netoliese namų matydavo lakstantį“, – prisiminimais dalijosi S. Mitrochinas.

Algirdo Žulono anūkas
Į Biržus dziudo atkeliavo 1979 m. rudenį, o jau kitų metų pavasarį S. Mitrochinas pradėjo treniruotis pas Petrą Jukonį.
„Pradėjau sportuoti pas Petrą Jukonį, kuris į Biržus atvežė dziudo. Tai buvo specialistas su rimta sportine patirtimi. Kaip pats jis sakydavo, nuo kelionių po Tarybų Sąjungą ir po tenykštes sporto stovyklas jam į tatamį pažiūrėjus vemti verčia. Kai aš pas jį atėjau, buvo aštuntos klasės pabaiga. Tai visą vasarą intensyviai sportavome, dvi treniruotės per dieną buvo. Dideliame pakilime tada treneris buvo, užsivedęs“, – pažintį su dziudo prisiminė treneris.
Baigęs mokyklą S. Mitrochinas įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą. Gavo licenciją ir jau paskutiniais mokslų metais nuo 1984-ųjų pradėjo dirbti dziudo treneriu Biržuose. Tada, be P. Jukonio, Biržuose jau darbavosi dar vienas legendinis treneris – Alfredas Kuprevičius.
„Kol Vilniuje mokiausi, tai pas žymųjį Algirdą Žuloną sportuodavau. Būdavo juokaujama, kad Algirdas yra tėvas, jo vaikai – Petras ir Alfredas, o aš – anūkas, Petro vaikas. A. Žulonas buvo geras organizatorius, pažinčių daug turėjo ir, jei ko reikdavo, tai į jį kreipdavomės. Net kai Medeikiuose vėliau pradėjau dirbti, tai ir jo klubas „Pelėda“ padėjo“, – pasakojo S. Mitrochinas.

Varžybos dėl vaikų
S. Mitrochinas darbo pradžią Biržų sporto mokykloje prisimena kaip sunkią. Norint gauti visą darbo krūvį, reikėjo turėti penkias grupes po dvidešimt vaikų.
„Trys treneriai, o norint viso užimtumo reikia šimto vaikų. Tai po gatvę bėgiodavau, vaikus sportuoti kalbindavau. Konkurencija ir tarp trenerių buvo. Ne tik dziudo, bet ir kitų sporto šakų. Visi norėjo su talentingiausiais dirbti. Bet viskas vyko proto ribose, vaikais dalindavomės – jei matydavai, kad dziudo vaikui nelimpa, tai kažkur kitur nukreipdavai. Atsimenu, ir būsimus galiūnus Žydrūną Savicką bei Alvydą Brazdžių kalbinau užsiimti dziudo sportu. Alvydas dziudo lankė, labai fiziškas buvo, ketvirtoje klasėje gal po penkiolika prisitraukimų darydavo. Visgi greičio trūko, aštrumo. Bet žiūrėkim, kiek daug jėgos sporte jis pasiekė. Tas pats Erikas Venskus. Dar burbuliukas pas Kuprevičių trejus metus sportavo, vėliau į krepšinį nuėjo ir profesionalu tapo“, – kalbėjo Biržų sporto centro vadovas ir treneris.
Pasak trenerio, jei vaikas judrus, staigus, tai jis tinka visuose žaidimuose.
„Jei vaikas aštrus, tai jis tinkamas visuose žaidimuose, taip pat ir dziudo. Beje, visi dziudistai gerai žaidžia futbolą, jų kojų darbas yra geras. Atsimenu, kaip treneris Vytautas Klemka nervindavosi, kad ateina dziudistai ir tarpmokyklinėse futbolo varžybose visus apžaidžia“, – šypsojosi pašnekovas.
Kalbant apie dabartinę situaciją, tai ji, anot trenerio, iš esmės kitokia. Vaikų mažiau, dirbti reikia su tuo, kas ateina. Daugiau juos branginti tenka, aplink šokinėti, įtikti. Darbas vyksta ne tik su vaikais, bet ir su jų tėvais, nes tik bendromis jėgomis vaikus sporte galima išlaikyti.

Sportui sąlygos geros
Dabar vis mažiau jaunimo ieško aktyvios veiklos, ir šios tendencijos nedžiugina.
„Šiais laikais sportuoti sąlygos yra geros, tereikia noro. Kodėl jis sumažėjęs, tam, ko gero, yra daug priežasčių. Dabar daug alternatyvų, gali rinktis, ką veikti. Viena didesnių blogybių – ekranai, kurie atima visą laiką ir dėmesį. Net per varžybas būna, kad vaikas atkovojo ir sulenda į telefoną, o kas vyksta aplinkui, jam neįdomu. Bet tokia bendra tendencija. Reikia ir į save pažiūrėti – dingo elektra, nėra telefono ar televizoriaus – ir nebežinai, ką veikti“, – pastebi S. Mitrochinas.
Anot jo, technologijos nėra blogis, tik jos pernelyg dažnai naudojamos ne pagal paskirtį.
„Viena yra žiūrėti beprasmius vaizdelius ar žaisti žaidimus, kita – ieškoti informacijos apie dalyką, kuris domina. Dziudo atveju galima telefonu filmuoti savo kovas, jas analizuoti, aptarti su treneriu. Taip technologijos gali vesti į spartesnį tobulėjimą“, – pažymėjo dziudo treneris.

Reikia jaunų trenerių
S. Mitrochinas mano, kad įtraukti vaikus į sportą gali ir jauni, entuziastingi bei motyvuoti treneriai.
„Balanso tarp jaunų ir senų trenerių reikia. Visgi su mažais vaikais geriau dirbti jaunesniems specialistams. Tokiu atveju nėra didesnio amžiaus skirtumo, jauni žmonės žino tendencijas, madas, kitoks tarpusavio bendravimas. Jie turi daugiau sąlyčio taškų. Vaikai pirmiausia lygiuojasi į trenerį ir vertina jį pirmiausia pagal fiziškumo prizmę – kiek jis gali padaryti daugiau. Ar salto padarai, ar ant rankų paeini – vaikams visiškai kitas įspūdis, įtaiga“, – kalbėjo S. Mitrochinas.
Šiuo metu Biržų sporto centre dziudo vaikų grupę treniruoja ir tituluotas sportininkas – S. Mitrochino sūnus Marijus. Tačiau ar jis liks gyventi Biržuose – nežinia.
„Marijus sakė, kad, jei jis dirbs dziudo treneriu, tai tik Biržuose. Aišku, norėčiau, kad pasiliktų, jaunų žmonių reikia. Visose sporto šakose. Bet bus, kaip bus. Čia jau jo sprendimas. Vien iš pašaukimo irgi sunku dirbti, jaunimui visko reikia čia ir dabar“, – kalbėjo vadovaujamą darbą dirbantis dziudo treneris.
S. Mitrochinas sako, kad širdyje vis dar esantis daugiau treneris nei valdininkas, nors administracinį darbą jau dirba daug metų.
„Vadovaujamą darbą pradėjau dirbti nuo 1992 metų. Po to dėl asmeninių priežasčių teko ir Norvegijoje padirbėti. Bet jau po poros pirmųjų metų norėjau į Biržus grįžti. Bet palikus darbus į juos sugrįžti jau nebuvo lengva. Galiausiai viskas susidėliojo ir 2012 m. vėl pradėjau dirbti Medeikiuose, po to sporto mokykloje, o 2016 m. įvykus konkursui tapau dabartinio sporto centro vadovu. Bet tiek dirbdamas administracijoje, tiek Norvegijoje dūšioje vis tiek buvau dziudo treneris“, – prisipažįsta dziudistas.
Sportas – kitas pasaulis
Sportas ir fizinis judėjimas stiprina ne tik kūną, bet ir protą – padeda palaikyti gerą fizinę bei dvasinę sveikatą.
Treniruotė ar fizinė veikla gali būti tiesiog kitas pasaulis, leidžiantis pailsėti.
„Būna, po darbo nieko nesinori, bet laukia treniruotė. Tačiau tai visiškai kita veikla, galva persijungia į kitą režimą ir pailsi nuo rūpesčių. Aš ir vaikams sakau: atėjote į treniruotę, tai būkite čia ir dabar. Džiaukitės, sportuokite visus rūpesčius palikę už durų. Kalbu ne tik apie jaunimą. Tai aktualu visiems. Ypač šiais laikais, kai žmonių fizinis aktyvumas sumažėjęs, o tai veda fizinių ir psichologinių problemų link“, – tikina treneris.
Artėjant didžiausioms metų šventėms Biržų rajono sporto direktorius linki nepamest vertybių ir tradicijų.
„Per šventes visa šeima sėsime už stalo. Tradicijos, šeimos vertybės mums yra svarbu. To linkiu ir kitiems – nepamesti vertybių, sustoti nuo to lėkimo, pabūti su šeima ir artimaisiais. O paskui jau nepamiršti ir pajudėti“, – šypsojosi sporto treneris.






