PUMPURAI LYG BUDOS
Pirmas gausesnis sniegas po ilgo rudens ilgos pilkumos.
Buvo laikas, kurį reikėjo išlaukti, išbūti, įveikti, dienoms vis trumpėjant.
Eini prieš sutemas aplink sodybą ir regi mandžiūrinius riešutmedžius, kurių kelis daigelius į protėvių žemę atsivežei kadaise iš Verkių parko, kur taip pat jau kadaise ilgai gyventa.
Medžiai jau dideli, tačiau dabar man labiau rūpi jų pumpurai, visi besistengiantys žvelgti aukštyn, į dangų, iš kur su saule ateis sugrįžtantis pavasaris.
Pumpurai stamboki.
Pilki, panašūs į kelis į krūvą sulipusius lapelius, nes jie ir yra… būsimieji lapai.
Labai dideli kaštonų pumpurai susiformuoja dar rudenį, Blizgantys, skulptūriški, šokolado spalvos, kad net gali nutįsti seilės.
O štai jauno uosio pumpurai maži, juodi ir aštrūs lyg deimanto rėžtukai.
Kažkodėl medžių pumpurai man primena Budas, Budos vienuolius – ilgai ilgai sukryžiuotom kojom medituojančius laike ir erdvėje.
Iki nušvitimo jiems – dar ne vienas šaltas mėnuo.
KAŽKAS IR VĖJAS
tai tik vėjas: pernykštė žolė
iš po sniego – lapų plaštakos
nukirstos vėjo –
ir atlydžio šilkas
ant tavo blakstienų – ir vėjas
toj pernykštėj žolėj –
kaip ir šiandien
ar prieš tūkstantį metų – dabar
jau visai nesvarbu –
ilgesio pirštai
į erdvę į atmintį tiesias – ir vėjas
pernykštėj žolėj – ir kažkas
deda liūdesio kaukę ant veido
