Priklausomybių turintis žmogus pastarosiomis dienomis mina Vabalninko seniūnijos slenkstį. Palyginus jaunas vyras skundžiasi neturintis, kur gyventi. Pagalbos prašytojui iškelta sąlyga, tačiau ši jam nepatinkanti.
Kai lauke minusinė temperatūra, ši žmogaus istorija gali pasirodyti graudi. Kol nepaaiškėja visos jo gyvenimo peripetijos.
Tam, kad seniūnija kažkaip jam galėtų padėti, yra keliama sąlyga – kad sutiktų važiuoti gydytis nuo priklausomybės alkoholiui. Žmogus tikina, jog tokios pagalbos jam nereikia ir kad jis niekur nevažiuos. Toks jo elgesys nesuminkština valdininkų širdžių, priešingai – šie mato, kad žmogus pats sau yra priešas.
Nuolatinis Krizių centro gyventojas
Valdininkų kabinetuose nerimstantis žmogus Vabalninko seniūnijos ir Legailių globos namų darbuotojams gerai žinomas. Jis buvo vienas pirmųjų ir nuolatinių klientų, kai Vabalninke buvo įkurtas Legailių globos namų krizių centro padalinys. Krizių centre jis būdavo apgyvendinamas mažiausiai kartą per vieną ar du mėnesius.
Priežastis – dėl konfliktų su sugyventine ši iškviesdavo policijos pareigūnus. Jie išrašydavo smurto artimoje aplinkoje orderį ir dviem savaitėms nurodydavo išsikraustyti iš sugyventinės namų. Vyras, neturėdamas, kur eiti, prašydavosi į Krizių centrą.
Šiam žmogui smurto artimoje aplinkoje orderių buvo išrašyta ne vienas ir ne du, o gerokai daugiau.
Užrakino namų duris ir išvyko
Šįkart situacija panaši, tačiau smurtu pasižymėjęs asmuo – ne jis.
Po paskutinį kartą namuose kilusio konflikto jo gyvenimo draugė iškvietė policiją vėl nurodydama, jog sugyventinis smurtauja.
Atvykę policijos pareigūnai ant moters kūno smurto žymių nematė. O štai jos draugo veide švietė kirstinė žaizda – pasirodo, moteris jį paauklėjo malka.
Kadangi šeimoje užfiksuota agresija, šįkart moteriai išrašytas smurto artimoje aplinkoje orderis, jai nurodyta išsikelti iš namų, kuriuose gyvena su draugu.
Moteris iš namų laikinai išsikėlė. Bet išeidama ji užrakino namo duris ir išvyko, palikusi sugyventinį stovėti kieme ir neturintį, kur pasidėti.
Kur rūkė, ten viską mėtė
Priklausomybių turintis žmogus pradėjo minti Vabalninko seniūnijos slenkstį ir prašyti valdiško būsto. Tiesa, jį suteikia ne seniūnija, o Savivaldybės administracija.
Seniūnijos darbuotojai nenori tarpininkauti šiam žmogui, nes vieną skirtą socialinį būstą jis ne taip seniai prarado.
Pasak seniūno Laimučio Braždžionio, žmogus, gaunantis pašalpas, nesugebėjo už nuomą kas mėnesį sumokėti po vieną eurą.
Maža to: už skolas buvo atjungta elektra. Jis išgriovė ir pradangino socialiniame būste buvusios krosnies plytas. Paklaustas, kodėl taip elgėsi, tikino pasistatysiąs geresnę krosnį.
Plytos dingo, o krosnies vis dar nėra.
Negana to, socialinį būstą vyras pavertė landyne. Kur valgė, gėrė, rūkė, ten po kojomis viską mėtė.
Apatiniame aukšte gyvenanti moteris su neįgalia dukra ne kartą baiminosi, kad kaimynas nesukeltų pražūtingo gaisro.
Už socialinio būsto nuomos taisyklių pažeidimus vabalninkietis jo neteko, Savivaldybė būsto nuomos sutarties nepratęsė.
Netekęs pastogės vyras kurį laiką nakvojo ten, kur jį priėmė pažįstami sugėrovai. Vėliau apsistojo pas savo gyvenimo draugę.
Tačiau kai jie susipyksta, žmogus eina, kur tik akys veda. Vasarą jis ne kartą nakvojo šiltnamyje, o žiemą – kur yra priimamas.
Siūlo išsinuomoti būstą
„Seniūnija viešbučio neturi. Vabalninke yra negyvenamų namų. Tegul išsinuomoja, susimoka ir gyvena. Bet jis turi kiaulės akis ir, pats praradęs būstą, būdamas iki šiol skolingas, vėl eina ir prašo jį apgyvendinti“, – stebėjosi L. Braždžionis.
Jis sakė, jei reikės balsuoti už tai, ar šiam žmogui suteikti socialinį būstą, tikrai būsiąs prieš. Seniūnas įsitikinęs, kad ir vėl būtų tas pats – liks skolos ir nugyventas seniūnijos turtas.
„Nereikia būti parazitu. Pirmiausia reikia būti žmogum. Jis jaunas, sveikatos turi, nėra neįgalus. Gali eiti malkų skaldyti, žmonėms padėti. Tikrai turės iš ko už būstą susimokėti. Bet kai pasirenka tokį gyvenimo būdą – ką gali su juo kalbėti?“ – svarstė seniūnas.
