Konkursą į Papilio seniūnijos seniūno pavaduotojos pareigas laimėjusi Eglė Stravinskaitė linkusi kalbėti ne garsiais pareiškimais, o darbais. Ji sako, kad pasitikėjimas žmonėmis iš esmės gimsta ne iš žodžių, o iš paprasto, nuoširdaus kasdienio buvimo šalia jų.
Kad seniūnija būtų vieta, kur drąsu užeiti
Nors Papilyje Eglė negyveno, šis kraštas jai artimas per giminės šaknis ir istoriją.
Promočiutė kilusi iš Kyliškių, jos artimieji ilsisi Žvirblių kapinėse, o senelis pasakojimuose vis minėdavo Papilio parapiją.
„Visur, kur dirbau, stengdavausi tapti kolektyvo dalimi, įnešti kažką gero. Kai eini atvira širdimi, tai ir tave taip priima. Todėl Papilio seniūniją suvokiu ne tik kaip darbo aplinką, bet ir kaip bendruomenę, kurios dalimi norėčiau būti. Man svarbu jaustis, kad esu savo vietoje, bet dar svarbiau, kad atėjęs žmogus jaustųsi laukiamas“, – sako Eglė.
„Norėčiau, kad seniūnija būtų ta vieta, kur žmogus nebijo užeiti, paklausti. Ir išeitų ne su dar didesne našta, o su aiškumu. Nėra kvailų klausimų. Jei žmogus klausia, vadinasi, jam rūpi, o tai jau yra svarbiausias žingsnis sprendimo link.
Tai, kas vienam atrodo savaime suprantama, kitam gali būti visiškai neaišku. Visi esame skirtingi, ir tai normalu“, – kalba ji.
Naujoje darbo vietoje būsima seniūno pavaduotoja tikisi natūralaus, žmogiško bendravimo ir produktyvaus darbo.
Duoklė savo kraštui
Jau beveik dešimt metų Eglė yra Krašto apsaugos savanorių pajėgų karė savanorė. Nors savanorio tarnyba dažniausiai vyksta savaitgaliais ir nesunkiai suderinama su kitomis veiklomis, tačiau visuomet ateidama į naują darbą ji informuodavo darbdavius, kad atliekant karinę tarnybą kartais gali tekti atsitraukti nuo darbo ir rinktis dalyvauti pratybose, mokymuose ar atlikti kitas užduotis. Eglė džiaugiasi, kad visi buvę darbdaviai bei kolegos jos šią veiklą priimdavo ar net skatindavo.
Kario savanorio veikla yra plati ir apima įvairias užduotis. Jau daug metų Eglė prisideda prie Krašto apsaugos savanorių pajėgų, Biržų muziejaus „Sėla“ ir Biržų šaulių kuopos organizuojamo žygio „Radvilų keliais“ po Biržų kunigaikštystę. Ji administruoja interneto svetainę, atsakinga už dalyvių registraciją bei žygio viešinimą. Eglė neslepia, kad šio žygio organizatoriai kasmet pakelia nemažą krūvį ir veikia vedami idėjos. Smagu, kad juos vis labiau palaiko ir kariuomenė.
„Negalime paleisti šios iniciatyvos, nes žygeiviai – ne tik iš Biržų krašto, bet ir visos Lietuvos – vis grįžta ir grįžta. Atrodo, jau viską, kas gražiausia Biržuose, esame parodę, bet ištikimiausi žygiavimo entuziastai atvyksta jau kelintą kartą. Abi dienas nueina po 50 kilometrų, grįžta pavargę, bet patenkinti. Noriu tikėti, kad su šiuo renginiu atiduodame duoklę savo kraštui“, – sako Eglė.
Kaip ir kasmet, taip ir šiemet, birželio pradžioje biržiečius ir svečius dviejų dienų žygis jau devintą kartą kvies pasivaikščioti Radvilų keliais po buvusią Biržų kunigaikštystę.
Rodyti asmeninį pareigos ir atsakomybės pavyzdį
Patirtis krašto apsaugos sistemoje išmokė Eglę ne tik ištvermės ar disciplinos, atsakomybės už savo pasirinkimus, bet ir supratimo, kad laisvė ir saugumas nėra savaime suprantami dalykai.
Pašnekovė pritaria režisieriaus Karolio Kaupinio žodžiams, kad „Nepriklausoma Lietuva – ne duotybė, o atsakomybė“.
„Jaunimas šiandien gimė laisvas ir tik vyresni dar atsimena, kaip ta laisvė buvo iškovota. Man atrodo, labai svarbu, kad suprastume – jei pats neįsitrauksi į pasiruošimą ginti savo Tėvynę, tai niekas kitas už mus tos atsakomybės neprisiims“, – sako ji.
Ši nuostata persikelia ir į platesnį požiūrį į visuomenę. Eglė įsitikinusi, kad šiandien ypač svarbu kritiškai vertinti informaciją. Pasak jos, gyvename informacijos pertekliaus laikais, tačiau tai nereiškia, kad esame atsparesni melui ar manipuliacijoms.
„Jei kažką perskaitai ir kyla bent menkiausia abejonė, ar tai tikra, reikia ieškoti dar bent vieno tai patvirtinančio šaltinio. Mes patys atsakome už tai, kuo tikime ir kuo dalijamės su kitais“, – pabrėžia savanorė.
Eglė įsitikinusi, kad atsparumą stiprina ne baimė ar priešų ieškojimas, o švietimas, gebėjimas mąstyti ir asmeninis pavyzdys. Veikti reikia ne tada, kai jau per vėlu, o iš anksto – todėl jai svarbi ir donorystės idėja, savanorystė, paprasti, bet prasmingi sprendimai, rodantys atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus.
„Karinėje tarnyboje savo pavyzdžiu rodome, kas esame. Nemanau, kad reikia didelių agitacijų prisijungti prie šios veiklos, nes kam aktualu, tie atranda reikiamus kelius. Čia vieta, kur motyvuoti žmonės gali suderinti pareigą savo kraštui su savo darbu ir kitomis veiklomis“, – apie savo priklausymą Krašto apsaugos savanorių pajėgoms sako naujoji Papilio seniūnijos seniūno pavaduotoja Eglė Stravinskaitė.
Kaimo vaikas ir vertybės iš namų
Eglė gyvena Kilučiuose kartu su mama Ingrida. Save ji vadina kaimo vaiku – užaugusiu erdvėje, kur viskas paprasčiau ir tikriau. Dar studijuodama visuomet sakė, kad grįš į savo kraštą. Kaimas ir gamta, matyt, giliai dūšioje – tėvai buvo agronomai, ji nelankė vaikų darželio ir visą vaikystę leido kaime. Dažnai būdavo pas senelius. Dalis vaikystės prisiminimų veda į vasaras pas Dzūkijos senelius, mažame miškų apsuptyje esančiame kaime, kvepiančiame grybais ir žemuogėmis. Tačiau daugiausiai laiko praleista pas senelius Dirvonakiuose.
Didelę įtaką jos pasaulėžiūrai padarė mama ir bobute vadinama Marytė Lapinskienė iš Dirvonakių.
„Kol sveikata leido, bobutė mokė iš nieko padaryti tai, ko reikia, ir niekada nesiskųsdavo. Nors baigė tik keturias klases, bet buvo protinga ir supratinga. Kol galėjo, skaitydavo laikraščius, nuolat rašydavo svarbiausių dienos įvykių užrašus, atrodė, kad pas ją visada viskas gerai, net kai nėra lengva“, – prisimena Eglė.
O mama agronomė nuo mažų dienų mokė pastebėti gamtos stebuklą – kaip skleidžiasi žolės lapelis, kaip vabaliukas tarp grumstelių randa savo takelį…
„Mamytės palaikymas atrodo toks savaime suprantamas, bet žinau, kad per retai parodau, kokia dėkinga jai esu“,- sako pašnekovė.
Iš stiprių giminės moterų Eglė perėmė pozityvumą ir gebėjimą nepasiduoti. Gal todėl ir šiandien jos veide dažnai matoma šypsena, o aplinkiniai ją neretai vadina Eglute – ne tiek dėl žemo ūgio, kiek dėl būdo, šypsenos ir gebėjimo bendrauti paprastai.
Darbo kelias, pomėgiai ir namuose laukiantis Grafas
Eglė grįžo į Biržų kraštą, baigusi Kauno technologijos universitete verslo administravimo studijas. Kaip ir daugeliui jaunų žmonių, darbo kelias nebuvo tiesus – teko ieškoti, bandyti, mokytis.
Šilčiausiai ji prisimena darbą Valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje – dėl aplinkos, žmonių ir paprasto, nuoširdaus santykio. Kolektyvas buvo draugiškas, o buvęs viršininkas Adolfas Rinkūnas – nuostabus žmogus, su juo iki šiol palaiko dar darbe užsimezgusią draugystę. Buvo nelengva atsisveikinti su veterinarijos tarnyba, bet gyvenimas nestovi vietoje – iš pradžių iš darbo į pensiją išėjo viršininkas, vėliau Turto banko sprendimu darbuotojams teko kraustytis į kitas patalpas mieste, dar vėliau įvyko reorganizacija. Bet gyvenime yra pusiausvyra – kažką prarandi, kažką gauni. Būtent iš šio darbo į Eglės gyvenimą atkeliavo Grafas – šuo, kuris šiandien pirmasis pasitinka ją, grįžusią namo po darbo dienos. Kai veterinarijos tarnyba buvo iškelta, tarnybos šuo Grafas visam laikui persikėlė į Kilučius.
„Grafas mane moko labai paprasto dalyko – džiaugtis tuo, kad kažkas tavęs laukia“, – šypsosi ji.
Taip pat per darbą Eglė atrado savo bene didžiausią pomėgį – fotografiją. Iš pradžių ši veikla buvo kaip pagalba renginiuose, vėliau tapo būdu sustoti, pastebėti detales, žmones, užfiksuoti nuotaikas.
Apie savo darbų parodą nėra galvojusi, savęs nevertina kaip fotografės, bet džiaugiasi radusi mielą veiklą, juolab kai ją galima derinti ir su darbu, ir su karine tarnyba.
Pašnekovę itin žavi ir traukia kalnai.
„Man patinka pats procesas – kelionė, kopimas, asmeninės pergalės“, – sako ji. Tai augina, leidžia atrasti vidinę stiprybę ir užsispyrimą.
Augimas prasideda už komforto zonos
Eglei artima mintis, kad žmogus auga tik tada, kai išdrįsta peržengti savo ribas. Taip buvo ir savanorystėje, ir keliaujant po kalnus, ir priimant naujus gyvenimo sprendimus.
„Mes dažnai patys save stabdome, galvodami, kad kažkas ne mūsų jėgoms. Bet kai pabandai, pamatai, kad gali daugiau. Geriausiai save pažinti gali duodamas kitiems“, – sako ji.
Būtent su tokiu požiūriu – ramiu, atviru ir žmogišku – Eglė Stravinskaitė ruošiasi pradėti naują etapą Papilio seniūnijoje, tikėdama, kad stiprūs ryšiai bendruomenėje gimsta ne iš pareigų, o iš nuoširdaus bendravimo.
