LR Seimo nariai Paulė Kuzmickienė ir Matas Maldeikis buvo Biržuose ir kvietė į diskusiją „Ar šiandien reikia kalbėti apie istorinę atmintį?“ Pas mus, aišku, nepriimta eiti į oponentų renginius. Tikriausiai ne dėl baimės užsikrėsti, o dėl bendros politinės kultūros tradicijų. O gal ir todėl, kad apskritai pamiršta dialogo kultūra?
Žmonės pavargo nuo nesibaigiančių skandalų, neišpildytų pažadų ir nuolatinio „kapojimosi“. Ir susitarti dėl kitokių taisyklių nebeįmanoma? Manau, kad būtent šia tema būtina veikti išvien.
Su Kultūros asamblėja iš esmės taip pat. Nieko nekaltinu, tik manau, kad labai sunku išjudinti kasdienybės inerciją.
Žmonės pavargo nuo nesibaigiančių skandalų, neišpildytų pažadų ir nuolatinio „kapojimosi“. Ir susitarti dėl kitokių taisyklių nebeįmanoma? Manau, kad būtent šia tema būtina veikti išvien.
Iš kur ta miesto, krašto gyvybė?
Paulė Kuzmickienė, turinti daug patirties istorinės atminties įamžinimo srityje, kalbėjo apie sudėtingą kelią į jaunų žmonių širdis. Labai daug priklauso nuo mokyklos, šeimos, miesto, savivaldybės tradicijų.
Kuo labiau gerėja gyvenimas, tuo mažiau norima prisiminti. Kuo formalesnės, neįdomios valstybinės šventės, tuo mažiau į jas ateina žmonių. Ir vis mažiau einančių iš pareigos. Vis daugiau einama prieš ką nors, ne dėl ko nors.
Kuo labiau gerėja gyvenimas, tuo mažiau norima prisiminti. Kuo formalesnės, neįdomios valstybinės šventės, tuo mažiau į jas ateina žmonių. Ir vis mažiau einančių iš pareigos. Vis daugiau einama prieš ką nors, ne dėl ko nors.
Anot Mato Maldeikio, dabarties jaunam žmogui reikia labai trumpų, vizualiai patrauklių pasakojimų socialiniuose tinkluose. Tik originalus, netradicinis ir sistemingas pateikimas užkabina, skatina sekti paskyrą, įsiklausyti.
Va čia kilo gana karšta diskusija – ar tikrai nebereikia nuoseklaus pasakojimo? Juk dabar viena dažniausių kartojamų tezių – viskas pasakoja istoriją. Pastebėjote? Daiktas, žmogus, paveikslas, įstaiga pasakoja istoriją. Bene populiariausias žodis – naratyvas (lietuviškai pasakojimas). Šiaip jau miršta ir proginių kalbų tradicija. Nors pasaulis pripažįsta kalbas, kurios keitė istoriją. Net knyga tokia išleista. Ir dabar, beje, kiekviena pasaulio galingųjų kalba išnarstoma iki smulkmenų, analizuojama, interpretuojama. Nes viešajame gyvenime žodis labai svarbus. Ne bet koks žodis – nuoseklus, argumentuotas, įdomus. Paruošti rimtą kalbą yra labai rimtas darbas ir pagarba klausytojui (nepainioti su pliurpalais!).
Kuo labiau gerėja gyvenimas, tuo mažiau norima prisiminti. Kuo formalesnės, neįdomios valstybinės šventės, tuo mažiau į jas ateina žmonių. Ir vis mažiau einančių iš pareigos. Vis daugiau einama prieš ką nors, ne dėl ko nors.
Sujungti praeitį ir dabartį nelengva, bet tai veikia. Daug paprasčiau pasakyti, kad darbai kalba. Vis dėlto nauji šaligatviai, keliai, tiltai, aikštės beigi salės kalba labai trumpai. Tai kuria gyvenimo patogumą, bet ne dvasią, ne miesto charakterį.
Svarbūs retoriniai klausimai
Man labiausiai šiame susitikime patiko būtent dialogo atmosfera. Niekas nieko nekritikavo, tik svarstė, ką daryti kitaip, kad milžiniškas istorinis Biržų palikimas veiktų, kad istorinės datos ir asmenybės telktų. Kad biržietiškumas būtų pasididžiavimo ženklas. Ar itin populiaraus, asmenybiško atlikėjo koncertas sukviestų žmones kaip Vilniuje, Katedros aikštėje? Ne per miesto šventę, o, pvz., Valstybės dieną? Ar turime dabar veikiančių viešojo gyvenimo autoritetų, kurių kalba įkvėptų? Kaip sukurti buvusių biržiečių tinklą, kad jie grįžtų ir dalintųsi? Ir prisimintų, ir turėtų kur grįžti. Kaip teigia profesorė Viktorija Daujotytė, „Atmintis yra sauganti. Sauga yra esminis būties principas“.
Paruošti rimtą kalbą yra labai rimtas darbas ir pagarba klausytojui (nepainioti su pliurpalais!). Sujungti praeitį ir dabartį nelengva, bet tai veikia. Daug paprasčiau pasakyti, kad darbai kalba. Vis dėlto nauji šaligatviai, keliai, tiltai, aikštės beigi salės kalba labai trumpai. Tai kuria gyvenimo patogumą, bet ne dvasią, ne miesto charakterį.
Iš tiesų džiugina vaikų darželių, mokyklų, kai kurių bendruomenių, įstaigų iniciatyvos, iš kurių galima mokytis ir galbūt perkelti į miesto / savivaldybės atminties kultūrą? Vilties teikia naujasis Istorinės atminties įamžinimo tvarkos aprašas, patvirtintas Taryboje. Galbūt sudaryta komisija, jos rekomendacijos suteiks naują postūmį, įvardins prioritetus, sutelks kultūrininkus. Kad tik tai nebūtų dar vienas kanceliarinis darinys! Gal tikrai reikia idėjų banko? O gal kaip tik gerai, kad valstybingumas, Laisvė švenčiama kamerinėje aplinkoje, mažose bendruomenėse? Ar yra rekomendacijos švietimo įstaigoms, kaip kurti biržietišką tapatybę, sistemiškai integruojant Biržų istoriją, palikimą?
Man šiandien pats baisiausias dalykas yra netgi ne politikos klounai, politinės kovos arena, o pozicija dėl karo Ukrainoje. Prieš socialinių tinklų priešiškus botus, manau, būtina bekompromisė ne tik oficiali pozicija, bet ir laikysena.
Buvo tokia iniciatyva dėl miesto šventės, gauta vertingų pasiūlymų. Vis dėlto pagrindinį toną duoda valdžia, lyderiai, kurių rankose ir galia, ir įtaka, ir pinigai. Bet svarbiausia – požiūris, aiškiai išreikštas. Kvietimas diskutuoti, tartis, o ne valdyti. Dabar. Dabar tai itin svarbu. Man šiandien pats baisiausias dalykas yra netgi ne politikos klounai, politinės kovos arena, o pozicija dėl karo Ukrainoje. Prieš socialinių tinklų priešiškus botus, manau, būtina bekompromisė ne tik oficiali pozicija, bet ir laikysena. Reikia labai pasistengti, kad visų biržiečių reikalu taptų ir parama, ir pagalba miestams partneriams, ir susitikimai, liudijimai. Reikia šiandien kalbėtis apie tai, ką neišvengiamai nešamės su savimi, kas mus kuria ir stiprina. Taip kuriamos jungtys virš politizuotos kasdienybės. Taip išliekame sau ir kitiems.
Irutė Varzienė, Biržų rajonosavivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkė
