Labdaros ir paramos fondas „Vilties šviesa“ sekmadienio vakarą sulaukė šešiolikos nuo karo baisumų bėgančių ukrainiečių. Juos trys suomiai iš Lenkijos pasienio vežė apgyvendinti į savo šalį.
Fondo vadovė Vera Šnarienė ir jos sesuo, tikybos mokytoja Rūta Berlinskienė, padedant sekmininkų bendruomenės nariams, rūpinosi, kad žmonės galėtų nusiprausti, persivilkti, naktį patogiai išsimiegoti.
Ukrainietės moterys su vaikais buvo pamaitintos. Galėjo pasirinkti drabužių J. Basanavičiaus gatvėje esančioje fondo parduotuvėje.
„Ukrainiečiai labai myli savo šalį. Bet buvo priversti išvažiuoti, nes liko be savo namų. Jie negali likti Charkove, nes beveik visas miestas sugriautas“,- pasakojo su moterimis bendravusi R. Berlinskienė.
Ji sakė niekaip negalinti užmiršti atvažiavusių ukrainiečių akių. Jos buvusios be galo liūdnos.
Bet jau išvažiuodami sakė, kad jie tikisi, jog karas baigsis, pasikvies į svečius, pamatysim, kokia graži Ukraina.
„Žmonių akyse matėme nebe skausmą, bet viltį“,- kalbėjo R. Berlinskienė.
Pabėgėliai biržiečiams pasakojo, kad jie prasidėjus karui visą laiką buvo slėptuvėse. Ten trūko vandens, maisto.
Jie kartais tarp bombardavimų siųsdavo kokį nors žmogų pasižiūrėti, ar nėra parduotuvėje duonos. Daug jų nebegrįžo ar buvo sužeisti, sprogmenys nutraukė galūnes.
Todėl nutaikę progą dalis žmonių pabėgo.
Jaunos merginos pasakojusios, kad jos ketino stoti prieš važiuojančius tankus. Bet kai pamatė, kad šaudoma į taikius gyventojus, pasitaikius pirmai progai evakuavosi.
Sunkiausia buvo važiuoti traukiniu. Kupė, kur telpa 4 žmonės, važiavo 20 žmonių.
Savo autobusiuku prie Lenkijos sienos vykę suomiai iš pradžių planavo paimti tris žmones. Bet išvydę daugybę prie sienos pagalbos laukiančių ukrainiečių, pasiūlė paimti tiek, kiek telpa.
Ukrainiečių laukė dar ilga kelionė. Juos turėtų guosti ne tik biržiečių svetingumas, bet ir „Biržų arbatinės“ savininkės įdėtas lauknešėlis.