Šiandienos visuomenėje vis dar gajus neigiamas požiūris į senus žmones ir į kitas pažeidžiamų žmonių grupes. Jau vien tai, kad viešojoje erdvėje mūsų senelių ir prosenelių kasdien vartotus žodžius keičiame kitais, manydami, kad senieji lietuviški žodžiai yra įžeidžiantys, rodo visuomenės požiūrį į šiuos žmones. Juk pakeitus vien tik pavadinimą, esmė nesikeičia. „Šiaurės rytų“ atviras ir nuoširdus pokalbis su Biržų parapijos Šv. Vincento Pauliečio globos namų direktore Irena Jurgaitiene, kurią globotiniai ir bendradarbiai vadina tiesiog Irute. Kalbėjomės ne tik apie šių namų gyventojus, bet ir apie kitus pažeidžiamus žmones, nelengvą kasdienį vadovų ir komandos darbą, liūdesio ašaras bei viską atperkančias globotinių šypsenas bei dėkingumą.
– Rajono spaudos, socialinių tinklų nuotraukose jūs visada apsupta savo įstaigos gyventojų. Susidaro įspūdis, kad tai – visas jūsų gyvenimas. Jei sutinkate, šį kartą norėtume „Šiaurės rytų“ skaitytojams papasakoti ir apie tuos, kurie jūsų gyvenime yra ne mažiau svarbūs negu darbas, supažindinti jūsų nepažįstančius su kita jūsų asmenybės puse. Ar sutinkate?
– Gerai, klauskite.
– Pradžiai pokalbio – paprastas klausimas. Kas jus pasitinka namuose po nelengvos darbo dienos?
– Kačiukas su šuniuku ir vyras Aidas. Sūnus Evaldas gyvena atskirai Biržuose.
– Jūs biržietė?
– Taip, gimiau Pakarklių kaime. Yra toks pakeliui į Pasvaliečius. Ir pradinę mokyklą baigiau Pakarkliuose. Esame keturiese, du broliai, aš ir sesuo.
– Jei gerai pamenu, dirbote Pačeriaukštės seniūnijoje, rūpinotės šeimomis, kurioms reikėjo seniūnijos pagalbos. Jūsų namai Pačeriaukštėje. Vis tik panorote į Biržus?
– Norėjau pabandyti dirbti ir su kitomis pažeidžiamų žmonių grupėmis. Be to, juk sakoma, kad kas 5-erius metus reikia keisti darbą, tik man taip neišeina (šypsosi – aut.). 2011 metais V. Pauliečio globos namuose pradėjau dirbti socialine darbuotoja, o nuo 2018 metų rudens esu direktorė. Rūpestis senais žmonėmis – galbūt neatiduota mano meilė tėveliams. Neteko man jais rūpintis senatvėje, jau trisdešimt metų esu be mamos, 28-eri – be tėčio.
– Baigėte socialinius mokslus?
-Taip, esu socialinių mokslų bakalauras. Bet turiu ir kirpėjos diplomą, suteikiantį teisę kirpti vyrus ir moteris. Technikos mokyklą Vilniuje baigiau raudonu diplomu.
– Kerpate senelius?
– Ne, socialinė darbuotoja geriau tai daro. Aš jau praradau kvalifikaciją, dabar žirklės ne tos. Matyt, buvau įsėdusi ne į savo roges.
– Senatvė priverčia susidurti akis į akį su žmogišku trapumu ir išmokti jį priimti. Ar pavyksta?
– Mūsų tikslas ir pareiga – pasirūpinti, kad kiekvienas pas mus apsigyvenęs žmogus pasidžiaugtų oria senatve. Mes nė į vieną savo gyventoją nežiūrime kaip į tą, kuriam jau viskas. Kartais ir su gydytojais, ypač didesniuose miestuose, į kuriuos reikia savo globotinius lydėti, tenka griežčiau pakalbėti, kad nenurašytų gyvo žmogaus, bet padėtų jam tiek, kiek įmanoma. Gimines ir artimuosius lengviau atstumti, pasakius, kad ai, jau senas, ką čia bepadarysi. Žmonės tiesiog stebėtinai pasikeičia, kai supranta, kad jie kažkam rūpi.
– Bet visi mes turime jausmus. Kaip jums pavyksta išvengti emocinio išsekimo darbe? Ir ar pavyksta?
– Be abejo, matai, kaip gyvenimas eina į pabaigą, bandai neprisirišti, kontroliuoti savo mintis, negalvoti, bet ne visada išeina. Mes, vadovai, neturime 8 valandų darbo dienos.
Telefono nepaleidžiu iš rankų nei dieną, nei naktį. Darbuotojai žino, kad gali bet kada skambinti, jei reikia. Būna atvejų, kai sunku vienam žmogui priimti sprendimą, norisi pasitarti. Turiu stiprią komandą, ramia širdimi galiu išeiti atostogų, pailsėti, kuriam laikui palikti šiuos mūsų namus ir pabūti namuose Pačeriaukštėje. Žinau, kad viskas bus gerai.
– Komandą, kuria pasitikite, susirinkote jau pradėjusi dirbti direktore?
– Esu vadovas, kuris nepakeitė nė vieno darbuotojo. Nesakau, kad buvo lengva, bet mums pavyko. Džiaugiuosi kolegiškais santykiais su visais, neįsivaizduoju darbo be socialinių darbuotojų Raimondos ir Jolantos. Raimonda jau anksčiau čia dirbo socialinio darbuotojo padėjėja, baigė mokslus. Jolanta į darbą pas mus važiuoja iš Saločių. Tos pačios slaugytojos dirba jau daug metų.
– O kaip patys seneliai priima savo senatvę ir tai, kad atsidūrė globos namuose?
– Džiaugiamės, kad žmonės kabinasi į gyvenimą, negalvoja, kad į senelių namus pateko tam, kad numirtų. Turime ir gražios draugystės pavyzdį. Jonukas ir Dalytė yra pora, jų kambariai šalia, tai, atėjęs pas savo draugę, Jonas ne tik jai, bet ir jos kambario kaimynei padeda.
Skatiname savo globotinius, ypač tuos, kurie dar turi jėgų, užsiimti mėgstama veikla, stengiamės paįvairinti jų kasdienybę. Yra senelių taryba, kuri sprendžia, kur važiuoti, ką organizuoti. Ir Baltijos kely mūsų seneliai buvo, ir Krekenavoje meldėmės, ir džiaugėmės kartu su seserimis Alzbieta ir Pranciška, kurios jau pradėjo antrąjį savo šimtmetį. Labai laukiame švenčių, šilto oro, kad galėtume į kiemelį išeiti. Žmonės skaito abu rajono laikraščius, o Vytukas – ir respublikinę spaudą, žiūri televizorių. Angėlė rašo eilėraščius, savo lėšomis išleido jau antrą knygą.
– Sprendžiant iš nuotraukų socialiniuose tinkluose, dažnai turite svečių?
– Atvyksta pas mus senelių artimieji, buvę kaimynai ar pažįstami, į Biržus užsukantys miesto svečiai. Lanko mus ir kunigė Walla Carlsson, ir geradarė iš Amerikos Libby Myers, nepamiršta politikai, kuriais ypač džiaugiamės, jei atvažiuoja ne tik prieš rinkimus.
– Parapijos globos namai – tai pliusas ar minusas?
– Savivaldybės įstaigoje gal vadovui būtų mažiau atsakomybės. Bet garbaus amžiaus žmonėms ramiau, yra didesnis pasitikėjimas, kad turi Dievo prieglobstį, kad kunigai šalia, kurie kartu šventes švenčia, sėdi prie vieno stalo. Seneliai, kurie dar pajėgia, dalyvauja Šv. Mišiose. Yra pas mus ir evangelikų reformatų tikėjimo gyventojų, jokių problemų dėl to nekyla. Dievas juk vienas visiems.
– Teko girdėti išties labai gražių atsiliepimų apie jus – vadovą ir žmogų. Kaip apibūdintumėte save?
– Nemoku apsimetinėti, kaip sakoma, neturiu kaukių. Jei man blogai, mane pažįstantys mato, kad blogai.
Kartais norėčiau nebūti tokia jautri. Mėgstu humorą, turbūt iš tėvelio paveldėjau, kartais gal ir ne vietoje pajuokauju. Neįsižeidžiu, jei kas linksmai iš manęs pasišaipo.
– O ką veikiate grįžusi į namus? Ar sugebate pasidžiaugti gyvenimu, atsipalaiduoti, pabūti su vyru? Pačeriaukštėje turbūt turite daržą?
– Viską turiu: daržą, šiltnamį. Mėgstu gaminti, kepu duoną, turime šiek tiek žemės, užsiimame augalininkyste. Su Aidu jau 34 metai esame šeima. Einame koja kojon, palaikome vienas kitą. Visada galiu pasikalbėti ir pasitarti. Labai mėgstame grybauti, vasarą važiuojame prie jūros. Aidas dirba specialistu Pačeriaukštės seniūnijoje. Esu dėkinga jam, kad nekyla jokių problemų dėl vėlyvų darbo skambučių, dėl to, kad tenka derinti savo namų šventes prie švenčių globos namuose.
– Prisimenu, kad nebuvote labai laiminga, kai, sutarus su Savivaldybe, 2024 metais Šv. V. Pauliečio globos namai tapo ir Socialinių dirbtuvių paslaugos teikėjais.
– Taip, tada galvojau: kam mums jų reikia? Bet šiandien nebeįsivaizduoju savęs be šitos veiklos. Drąsiai galiu sakyti – tai pavykęs projektas Lietuvoje, ne popierinis.
Didelis džiaugsmas matyti pažeidžiamus žmones, kurie buvo uždaryti namuose, kartais netgi nenorint pasakyti, kad šeimoje yra žmogus su intelekto ar psichosocialine negalia. Šie žmonės yra labai kūrybingi, tik jiems nebuvo kur savo kūrybiškumo parodyti. Pradžioje jie visko bijojo: nuotraukų, laikraščių, kur nors nueiti, pasakyti apie savo gebėjimus. Dabar skaito pranešimus konferencijose, o vienas žmogus jau įsidarbino „Biržų duonoje“. Džiaugiuosi ir dėkoju Savivaldybei, kad nepaliko mūsų vienų, kad bendraujame ir bendradarbiaujame.
Nuoširdžiai ačiū verslo partneriams, ypač UAB „Biržų duona“, SLT „Industrial Components“, AB „Siūlas“, UAB „Tyla“, Biržų turizmo ir verslo informaciniam centrui ir ICM Solutions. Be jų ir tų keturių darbuotojų komandos dirbtuvių veikla būtų neįmanoma. Labai noriu, kad šis projektas tęstųsi.
– Jūsų sūnus yra vienas iš tų keturių darbuotojų?
– Taip, Evaldas yra rinkodaros specialistas. Džiaugiuosi, kad jis, jaunas vyras, pasirinko darbą su pažeidžiamų žmonių grupe.
– Neseniai Mero potvarkiu trims biržiečiams, tarp kurių esate ir jūs, nuspręsta įteikti Radvilų žymens apdovanojimą. Ar jums svarbus šis apdovanojimas?
– Man jis reiškia labai daug, nuoširdžiai sakau, neapsimetinėju. Esu mažas žmogus Biržuose, todėl svarbu, kad mus ir mūsų darbus pastebėjo, kad įvertino. Stengsiuosi nenuvilti nei tų, kurie mane šiam apdovanojimui pasiūlė, nei tų, kas priėmė sprendimą. Be abejo, labiausiai apdovanojimu džiaugiasi mūsų namų seneliai – jie visada džiaugiasi, kai man gera, liūdi, kai sergu. Žinau, kad visada meldžiasi už mane…
– Artėja svarbiausia metų šventė – Velykos, viso pasaulio krikščionių švenčiamas Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš numirusių. Ko norėtumėte palinkėti laikraščio skaitytojams ir visiems biržiečiams?
– Būkime geresni vieni kitiems. Gyvenimas – Dievo dovana, dėkokime ir švęskime, pastebėdami tuos, kuriems reikia pagalbos ir dėmesio. Juk „protas turtėja gaudamas, o širdis – atiduodama (V. Hugo).
– Širdingai ačiū už pokalbį. Palaimintų švenčių jums ir jūsų namų gyventojams!
Stasė Eitavičienė
