„Norime kam nors padėti, savanoriauti, rūpintis. O dabar atsidūrėme tokioje situacijoje, kad turime patys remtis į gerų žmonių pagalbą. Man dėl to labai nesmagu. Jaučiame begalinę paramą – tokios nesitikėjome. Kai esi priglaustas, nori tinkamai atstovauti savo šaliai ir būti garbingu jos atstovu“, – kalba ukrainietė Maša.
Panašiomis mintimis labdaros ir paramos fondo „Vilties šviesa“ surengtame ukrainiečių pabėgėlių susitikime Biržuose dalijosi ir daugiau nuo karo pabėgusių ir tik dabar pradedančių atsigauti žmonių.
Jie visi neslėpė neskubėję bėgti iš bombarduojamos Ukrainos ir tikėjosi sulaukti, kol karas baigsis. Tačiau tebesitęsiant karo veiksmams buvo priversti trauktis.
Nori parodyti meilę
„Ką mes galime jums duoti – tai meilę. Mums sunku žodžiais pasakyti, kas mūsų širdyse. Jūs šalia, ir mes norime būti jūsų broliais ir seserimis“, – kalbėjo fondo vadovė Vera Šnarienė.
Ši organizacija jau priėmė ir pamaitino tris nuo karo bėgančių ukrainečių grupes, surinko ir teberenka jiems skirtą labdarą. Jų iniciatyva surengtas pirmasis Biržų rajone apsigyvenusių karo pabėgėlių susitikimas.
Už ukrainiečius, jų artimuosius bei kavinės „Žarija“ padovanotą maistą susitikimo metu meldėsi pastorius Linas Šnaras.
„Mes tikime, kad karas baigsis. Kasdien meldžiamės už Ukrainos tautą ir jos prezidentą. Mes norime parodyti, jog esame jūsų šeima, kad jūsų žaizdos greičiau užgytų“,- kalbėjo tikybos mokytoja Rūta Berlinskienė.
Išties biržiečiai padeda, kas kuo gali. Į susitikimą priglaustos šeimos vaikus atvedė treneris Mantas Bartuškevičius – jis jau suskubo ukrainiečius nuvesti į dziudo treniruotę. O gidas Dalius Mikelionis pasisiūlė atvykusiems aprodyti Biržus.
Augintinio palikti nesutiko
Televizijos filmų režisiere dirbanti Maša Ukrainoje paliko savo televizijos operatoriumi dirbantį vyrą Ivan, Kijevo priemiestyje statomą namą. Į Biržų rajono Pačeriaukštės kaimą ji atvyko su savo tėvais Tania ir Sergejumi bei teta Ira.
Šeimos nariai pasakojo, kad jiems buvo svarbu neišsiskirti ir su augintiniais.
Į Biržų rajoną juos atvedė ketverių metų šuo Leo. Šeimos augintinį bei dvi kates jiems pasienyje buvo siūloma palikti. Bet kaip gali palikti šeimos narį? Tad jie per gyvūnų globos organizacijas ieškojo šeimos, kuri pabėgėlius priimtų su jų augintiniais. Tokia šeima atsirado Pačeriaukštėje.
Maša džiaugėsi, kad jie buvo priimti labai gerai. Jau pirmą dieną susipažino su seniūnijos seniūnu, kuris pasiūlė visokeriopą pagalbą. Atskubėjo ir kaimo gyventojai, nešę šeimai tai, ką turi – net kiaušinių…
Prasidėjus karui Mašos šeimos nariai kurį laiką nuo bombų sprogimų slėpėsi daugiabučių namų rūsiuose.
Tikėjosi išsislapstyti ir kad niekur nereikės važiuoti.
Bet po kiek laiko valdžios atstovai paskelbė evakuaciją. Pasakė, kad Kijeve likti nesaugu, nes čia vyks dideli mūšiai. Šeimos nariai nusprendė, kad reikia pasitraukti, kur saugiau.
Iš Ukrainos jie išvažiavo labai nenoriai. Mašos mama vis kalbėjo, kaip nori namo, kol dukra uždraudusi tai kartoti… Juk pakeisti nieko negali.
Maša pasakojo, kad jų kelionė iš Ukrainos buvo labai sunki. Ją ir kitus giminaičius vežė vyras. Jie pasitraukė iki Ukrainos vidurio ir kurį laiką ten gyveno tikėdamiesi, kad karas baigsis. Iš pradžių vyras išvežė giminaičius, šie kirto valstybės sieną, o po kiek laiko draugas atvežė Mašos tėvus ir tetą.
Karas prisiveja nuolat
Nors jie jaučiasi saugūs, karo aidas nepaleidžia. Į Mašos telefoną su ukrainietišku numeriu iki šiol ateina pranešimai apie oro pavojų. Naktimis ji vis nubunda bijodama krentančių bombų.
Jie žino, kad Irpinėje, kur gyvena geri draugai, verda žiaurūs mūšiai, todėl nerimauja dėl jų.
Susisiekę su Kijevo daugiabutyje gyvenančiais kaimynais girdi, kaip jie gyvena be šildymo ir vandens, nuolat turi bėgti slėptis į rūsius.
Mašos vyras liko Ukrainoje savanoriauti ir saugoti namų. Jaudinamasi ir dėl jo saugumo.
Kinijoje su prancūzu draugu gyvenanti Mašos sesuo neseniai sužinojo, kad netoli Kijevo žuvo jos geras draugas…
Mergina jau dvejus metus dėl pandemijos negalėjo aplankyti Ukrainoje gyvenančių artimųjų. Artimiausiu metu planavo atvažiuoti, bet nebėra kur…
Maša niekada netikėjusi, kad XXI amžiuje gali įvykti tai, kas įvyko. Ji maniusi, kad karai gali vykti tik interneto žaidimuose, bet ne realybėje.
Karas buvo netikėtas
Rūtos ir Algio Bartuškevičių šeima Biržuose savo name apgyvendino dvi moteris su vaikais. Jos yra iš Achtyrkos, esančios 45 kilometrai nuo sienos su Rusija. Šis miestas buvo subombarduotas pirmąją karo dieną.
29 metų socialinė darbuotoja Julia atvyko su 8 metų dukryte, o siuvėjos specialybę turinti Sofija – su 11 metų sūnumi ir 5 metų dukryte.
Apie tai, kad prasidėjo karas, Julia sužinojo darbe. Jau vakare išgirdo bombų sprogimus.
Tą rytą, kai prasidėjo karas, Sofija su vyru nutarė vaikų neleisti į mokyklą ir ilgiau pamiegoti. Nubudusi išsigando, kai pamatė bene 30 į mobiliojo ryšio telefoną praleistų skambučių.
Paskambino mamai, o ši sako – jūs miegat, karas prasidėjo. Sofija nustebo: koks gi dar karas?
Deja, tai buvo tiesa. Tą pačią dieną jie išgirdo bombų sprogimus. Po kiek laiko išskubėjo į Kijevą pas mamą, bet ir čia, kaip paaiškėjo, nebuvo saugu.
Abiejų vaikystės draugių keliai bėgant iš Ukrainos buvo gana skirtingi. Jos kurį laiką neplanavo išvykti, tikėjosi sulaukti, kol karas baigsis. Bet paaiškėjo, kad jo pabaigos dar nematyti.
Abi su vaikais susitiko prie sienos ir nutarė nesiskirti. Nutarė keliauti į Lietuvą, nes čia jau glaudėsi Sofijos krikšto mama, be to, į čia vežė autobusas.
Sofija pasakojo, kaip jiems teko slėptis rūsyje, kaip verkė ir šaukė vaikai, kai matė lėktuvus. Kaip subombardavo prie jų namų esančią katilinę.
Vaikai iki šiol baiminasi išgirdę didesnį garsą, jiems reikia vis pasakyti, kad čia saugu. O pamatę lėktuvą bėga slėptis…
„Vaikai supranta, kad mes išvažiavome į saugią vietą. Kad mes slepiamės“,- sako moterys.
Tačiau protu tai suvokdamos jos abi nuolat nerimastingai dairosi mažųjų ir nerimauja jų ilgai nematydamos…
Sofija siūlė kartu bėgti ir savo mamai. Bet ji, dirbanti senelių globos namuose, sakė negalinti palikti savo globotinių…
„Putinas kaip Hitleris. Ir vienas, ir kitas šalį užpuolė 4 valandą ryto. Žudo taikius žmones, vaikus. Parduotuvėse prisivogę degtinės ir prisigėrę kareiviai linksminasi šaudydami žmones. Net žuvusiųjų neleidžia palaidoti, juos tenka laidoti savo daržuose“, – baisėjosi ukrainietės.
„Norėtųsi kuo greičiau į namus. Mes net nesitikėjome, kad žmonės taip padės. Malonu matyti ant namų kabančias Ukrainos vėliavas. Žinome, kad mus labai palaikote. Bet ten mūsų šalis, mūsų miestas, artimieji. Labai sunku žiūrėti, kas ten vyksta. Norime kuo greičiau sugrįžti“, – kalbėjo moterys.
Jos abi nerimauja dėl Ukrainoje likusių savo sutuoktinių. Julijos vyras yra kariškis, Sofijos irgi veržiasi kovoti, bet šiuo metu serga.
Įgijo naują prasmę
Kalbinti ukrainiečiai vienbalsiai tvirtino kuo greičiau ieškosiantys darbo, kad galėtų užsidirbti ir išlaikyti artimuosius, netgi siųsti pinigų karo niokojamoje šalyje likusiems artimiesiems.
Ukrainiečiai sutinka su lietuvaičių mintimis, kad jie yra labai stiprūs žmonės. „Mes nežinojome, kad esame tokie stiprūs“, – sako jie.
Kiekviena diena, kurią gyveno iki karo ir jo metu, įgijo naują prasmę, o kai kurie dalykai atrodo nebe tokie svarbūs.
Pabėgėliai įsitikinę, kad karas baigsis ir jie anksčiau ar vėliau sugrįš į namus.
