„Jie nori versti valdžią, bet kol kas naktį užkliuvę nuverčia nebent sustatytus prie daržinės grėblius“, – ironizuoja Andrius Užkalnis apie maršistų ir panašių veikėjų politinius užmojus.
Tačiau kaip beatrodytų išsikvėpę maršai, sąjūdžiai ar kitokios grupės, kuriose antivalstybine veikla užsiiminėja tam tikri asmenys, šias jėgas nuvertinti būtų naivu.
Jos skelbia aktyviai dalyvausiančios savivaldybių rinkimuose, iki kurių liko mažiau nei metai. Ir tų grupuočių lyderiai neblefuoja.
Štai Biržuose rinkiminė propaganda vykdoma be atvangos. Per vieną laikraštį formuojama nuomonė, kad nei dabartinė, nei ankstesnės valdžios į Biržus neatnešė civilizacijos. Čia viskas blogai – apleisti kaimai ir miesteliai, kloniai ir kalneliai, žmonės bėga iš šių kraštų, kur akys veda, kur kojos neša.
Valdžia niekaip nesustabdo emigracijos. Ir kiaulienos kainos nesumažina. Ir Kvetkų kolūkinio daugiabučio neatstato. Ir prie Papilio maudyklos dulkių krypties nepakeičia.
Valdžia niekaip nesustabdo emigracijos. Ir kiaulienos kainos nesumažina. Ir Kvetkų kolūkinio daugiabučio neatstato. Ir prie Papilio maudyklos dulkių krypties nepakeičia.
Valdžia nevykdo rinkimų pažadų! – nenuilstamai skelbia veikėjas, pats organizavęs rinkimines kampanijas, rašęs fantastiniais motyvais apipintas kandidatų programas ir net pats įsipaišęs į vieną rinkiminį sąrašą. Jis atkakliai biržiečius (ir save?) tebetikina esąs nepriklausomas. Ir, žinoma, randasi tokių, kurie ta „neprigulnybe“ tiki.
Taip jau sutapo, kad vos tik praūžus maršistų renginiui Biržuose pasirodė plakatai, kviečiantys į koncertą Obelaukiuose. Dainorėlius pristato vienas laikraštis, jį valdanti įmonė ir diskusijų klubas „Biržiečiai“. Būtent šio klubo rodymas ir jo veikla leidžia manyti, kad jo pagrindu gali būti formuojamas rinkimų komitetas ar kas nors panašaus.
Neabejotina, kad koncertų sulauks ir kiti kaimai. Jų metu labai patogu lipti ant bačkų ir skleisti kaimiečiams tiesą bei šviesą.
Ir tai ne vienintelis būdas „paimti“ kaimo rinkėjus. To paties diskusijų klubo aktyvistas su savo pasekėjais kaimiečiams siūlo stoti į klubą, o patys veržiasi tapti kaimo bendruomenių nariais.
Neabejotina, kad panašių koncertų sulauks ir kiti kaimai. Jų metu labai patogu lipti ant bačkų ir skleisti kaimiečiams tiesą bei šviesą.
Kaip žinia, kaimo bendruomenės iki šiol buvo „valstiečių“ forpostai. Per rinkimus kaimiečiai šiai partijai paprastai negaili balsų. Tačiau kaimo rinkėją galima nesunkiai pavilioti – tą rodo, pavyzdžiui, vienu metu išaugęs Darbo partijos populiarumas Germaniškyje, Parovėjoje ir pan.
Kodėl naujųjų „gelbėtojų“ kompanija nusitaikė į kaimus? Tūlas kaimietis turbūt atsakytų tiesiai šviesiai – ieško durnių. Jokiu būdu nereikėtų manyti, kad gyvenamosios vietos, kurios įtiki „gelbėtojų“ propaganda, yra kvailių kaimai. Tiesiog ten daugiau patiklumo, naivaus entuziazmo.
Tačiau panašu, kad ne ką protingesniais laikomi ir prakutę miestiečiai. Ar ne jiems socialinių tinklų vadinamojoje apklausoje siūloma balsuoti už kandidatus į merus, tarp kurių – ir tas pats diskusijų klubo bei visokių kitokių veiklų aktyvistas?
Beje, naujųjų „gelbėtojų“ propagandai ir galimai jų sėkmei rinkimuose talkina kitos politinės partijos. Tiksliau, jų neveiklumas. Dabartinėje situacijoje tas neveiklumas yra nusikalstamas.
Jeigu ir toliau nebus nieko daroma, panašu, kad mūsų rinkėjai, įtikėję naujaisiais „gelbėtojais“, užlips ant tokio grėblio, kurio koto smūgį jausime ne vienerius metus.
Kas galėtų jiems rimtai oponuoti?
Kodėl naujųjų „gelbėtojų“ kompanija nusitaikė į kaimus? Tūlas kaimietis turbūt atsakytų tiesiai šviesiai – ieško durnių.
Konservatoriai vis dar atrodo kaip partija, turinti lyderę Irutę Varzienę, bet neturinti veiklesnių narių.
Socialdemokratai turi du ryškesnius narius – Audrių Jukną ir Audronę Garšvaitę. Tačiau ar jie galėtų būti rimti kandidatai į merus, kol kas labai neaišku.
„Valstiečiai“ turi narių, bet jie pabirę kas sau, šiai partijai aiškiai stinga lyderio. Kalbama, kad jiems tebevadovauja patyręs politikas, tačiau jis vairuoja sėdėdamas ant galinės partinės mašinos sėdynės.
Liberalsąjūdiečiai dar nepraradę talento pasiklysti tarp trijų pušų ir laviruodami tarp draugų ir nedraugų savo blizgančiais brangiais batais vis pataiko į politinį mėšlyną.
Naujųjų „gelbėtojų“ propagandai ir galimai jų sėkmei rinkimuose talkina kitos politinės partijos. Tiksliau, jų neveiklumas.
Respublikonai patys nebežino nei kas jie, nei su kuo. Bent toks įspūdis susidaro stebint „našlaitėliu“ pasivadinusį Sigutį Štrėmą.
Kitos partijos savo lyderius ir narius laiko pogrindyje. Prieš rinkimus jie staiga išlįs ir kreipsis į malonųjį rinkėją balsų? Galbūt.
O kur slypi „gelbėtojų“ galia? Kokiame kiaušinyje ir kas jį gali sudaužyti?
Toji galia yra juose pačiuose. Tiksliau, jų rinkiminiame sąraše. Žinant, kokios būtybės diskutuoja klube ar kituose būreliuose, jų sąstato pasirodymas visuomenei gali tapti lemtingu.
Susidaužytų kiaušinėlius patys.
