Gyvename pasaulyje, kuriame kasdien braidome po baimių, netikrumo, irzulio ir blogų naujienų pelkę. Ką dar grėsmingo šiandien sužinosime? Vis dar trikdo tai, kaip politikai puikiai prisiderina prie velniop besiritančio pasaulio scenarijaus, dalyvaudami keistose varžybose, kurių principas: ciniškiau, pikčiau, vulgariau.
Visai šalia kasdien sistemingai žudomi žmonės ir šluojama viskas nuo žemės paviršiaus. Ši beprotybė vadinama karu ir niekaip nesibaigia. Puošnios tetos ir dėdės rengia vis naujus susitikimus, spaudos konferencijas, samprotauja apie galimus scenarijus ir visą tą laiką, kai jie kalba, kraujo upės tampa tik sraunesnės.
Kuo rūpinasi Dievas šiame išprotėjusiame pasaulyje? Kodėl Jis viso to nenutraukia?
Gal todėl, kad ne Jis visa tai pradėjo? Gal dėl to, kad žino, jog sumaištis prasideda širdyse, protuose ir tik čia galima išrauti neapykantos geluonį?
Kuo rūpinasi Dievas šiame išprotėjusiame pasaulyje? Kodėl Jis viso to nenutraukia?
Gal todėl, kad ne Jis visa tai pradėjo? Gal dėl to, kad žino, jog sumaištis prasideda širdyse, protose ir tik čia galima išrauti neapykantos geluonį?
Kiek suprantu amžių amžius nesikeičiančią Dievo strategiją – Jis pirmiausia rūpinasi kiekvienu iš mūsų asmeniškai. Kai mes piktinamės globaliomis problemomis ir absurdais, kuriuos regime televizoriaus ekrane, Jis ramiai klausia – o kas vyksta Tavo širdyje čia ir dabar? Kuo esi save užgriozdijęs? Ar netapai tuštybės, irzulio ir pasipiktinimo sandėliu? Ar nesupranti, kad tėra vienintelis būdas iš tiesų tobulinti pasaulį ir padėti kitiems, kaip pradėti nuo savęs ir nuo to, ką konkrečiai gali padaryti?
Adventas – ne kas kita, kaip šis klausimas. Puiku, kad mums rūpi skaudžios pasaulio problemos ir nesame pakantūs cinizmui ir nekompetencijai, tačiau nepamirškime svarbiausio dalyko, kad pirmiausia esame atsakingi už tai, kas vyksta mumyse. Deja, būti kitų gyvenimų ekspertais, kritikais gerokai paprasčiau, nei išsivalyti nuo viso vidinio šlamšto. Tai tikrai nereiškia, kad atjauta nesvarbu, tačiau turi prasmę tik ta atjauta ir tas susirūpinimas, kuris nelieka vien žodžių dėlione, vis labiau suirztant dėl savo bejėgystės tuoj pat viską sutvarkyti.
Advento laukimas yra mums dovanojamas ne tam, kad kažką ypatingo įsigytume, išmoktume, nuveiktume, bet tam, kad leistume išsivadėti tam tuštybės šlamštui, kuris yra tapęs vergystės grandinėmis, kurių net nepastebime ir galvojame, kad dabar tokie laikai, kai vis turime gyventi strese, niekur nespėti ir springti nuo apstumo. Tai kvietimas nurimti, stabtelėti, labiau įsiklausyti ir žvalgytis, nei bėgti. Tai priminimas, kad mes turime pasirinkimo laisvę, net jei patys visaip bandome nuo jos slėptis, įvairias būdais save sureikšmindami ir išdidžiai kartodami, kad mūsų bruzdesys gelbėja pasaulį.
Deja, būti kitų gyvenimų ekspertais, kritikais gerokai paprasčiau, nei išsivalyti nuo viso vidinio šlamšto.
Gyvename pasaulyje, kur ateitis atrodo grėsminga, kuriame sunyko laukimo menas ir po Šiurpnakčio iš karto skelbiamas Kalėdų sezonas. Dažnai televizorių ar radiją įsijungiame visai ne tam, kad ką nors prasmingo sužinotume, bet dėl to, kad nereikėtų tyloje pabūti su savimi.
Apgaudinėjame save, kad yra svarbesnių dalykų, nei paprasčiausiai paklausti artimo žmogaus, kaip jis jaučiasi, pabūti su tais, kurie brangūs, net kažkodėl daugiau dėmesio skiriame ne jiems, bet pasipiktinimui niekšeliais, kurių veiksmų, bent čia ir dabar, negalime niekaip pakeisti.
Apgaudinėjame save, kad yra svarbesnių dalykų, nei paprasčiausiai paklausti artimo žmogaus, kaip jis jaučiasi, pabūti su tais, kurie brangūs, net kažkodėl daugiau dėmesio skiriame ne jiems, bet pasipiktinimui niekšeliais, kurių veiksmų, bent čia ir dabar, negalime niekaip pakeisti.
Laukti – tai išsivalyti, atgaivinti viltį ir atgauti apsisprendimo laisvę. Nurimti – nereiškia sustingti, tačiau veikiau vis labiau gyventi pagal itin svarbią maldą, kai prašome Viešpaties drąsos keisti, ką galime pakeisti, kantrybės priimti tai, ko dabar pakeisti negalime, ir išminties atskirti, kada reikia drąsos, o kada – kantrybės.
Vis tenka priminti, kad Išganytojas gimsta ne rūmuose, bet jaukiame tvartelio paprastume.
Jei norime, kad Jis gimtų ir mūsų širdyse, dar turime visą Adventą tam, kad mūsų vidus taptų ne tuštybių sandėliu ar toksiška irzulio ir neapykantos bala, bet jaukiu lopšiu. Tikru ir padarytu iš skaidrios vilties, kad šviesa visada įveikia tamsą.
