Mano vaikystėje nebuvo žodžio tremtis.
Tačiau aplinkui nuolat sukosi žodis išvežti. Giminių suėjimuose tėvų namuose ar pas babą, kur sugužėdavo gausus tetų, dėdžių ir jų antrųjų pusių būrys, pokalbiuose šalia įprastų laiko atskaitos dedamųjų – „užėjus rusams“, „prie vokiečių“, „antrą kartą atėjus rusams“ nuolat girdėjosi ir „prieš išvežant“ ar „sugrįžus“.
Kartais į tuos suėjimus atvažiuodavo man visiškai nepažįstami žmonės, neįeinantys į vaikui žinomų giminių ratą. „Mes kartu buvome išvežti“, – mama taip legitimizuodavo šių svečių buvimą ir vaikiškoje galvelėje nekildavo jokių papildomų klausimų. Kaip vaikui neatrodė keista, kad didžiuliuose, niekad nematyto senelio statytuose namuose blizgančiu skardiniu stogu baba gyvena mažame kambarėlyje, o tame pačiame name gyvena dar trys šeimos, turi po kelis kambarius ir jie visai ne babos giminaičiai. Tik stebėjausi, kodėl šiaip kalbi ir maloni baba niekam neatsakydavo užkalbinta rusiškai, nors mama sakė, kad šitą kalbą ji gerai mokanti.
Turėjo baba ir medalį. Tokį apvalų. Viską atėmusi ir išvežusi sovietų valdžia ją apdovanojo kaip vieną išauginusią 5 ir daugiau vaikų. „Nėjau pasiimti, kai kvietė. Tai kažkas iš rajono atvežė į namus“, – gyvenimo saulėlydyje sakė ji man.
Norėčiau ir linkėčiau, kad visų – buvusių išvežtų, jų vaikų ir vaikaičių – gyvenimuose būtų mažiau Gedulo ir daugiau Vilties, kad mūsų gyvenimai kažkada sulauktų bent panašaus įvertinimo, kokį vaikystėje išgirdau iš bevardės kaimo moters.
Vienu metu net galvojau, kad visi suaugusieji yra buvę kažkur išvežti. Nes į tuos nedažnus platesnius pasibuvimus ateidavo ir man matyti žmonės iš kaimo.
„Mes kartu užaugom, jie irgi buvo išvežti, tik į kitą vietą nei mes“, – paaiškindavo kuri nors teta. Suaugusiųjų pokalbiai anksčiau ar vėliau pasisukdavo apie tuos kraštus, kur jie buvo išvežti. Minėdavo keistus gyvenviečių pavadinimus, taigą, medžioklę ir žvejybą, liespromchozą ir kolchozą. Vis prisimindavo kažkokius ten nutikusius smagius įvykius – kaip uogaujant išgąsdino meška su meškiukais, kaip pabėgęs paršas perplaukė Angarą ir dingo ar kaip biržiečiai azartiškai, kone iki peštynių šūkaudami žaisdavo kortomis tik jiems vieniems žinomą karavo žaidimą. Kartais dainuodavo negirdėtas ir liūdnas dainas, kurių niekad nebuvau girdėjęs skambant per radiją.
Dar buvo gelsvos fanerinės siuntinių dėžutės su lako antspaudais ir rusiškai užrašytu namų adresu. Iki pusės pripiltos nematytų, tamsiai rudo lukšto riešutų, tarp kurių slėpėsi kone apvalūs kankorėžiai su tokiais pat riešutais. Dar tose dėžutėse atkeliaudavo labai sūri ir kieta kaip akmuo džiovinta žuvis bei riebi, į silkę panaši žuvis, kurią vadino omuliu.
„Čia Ona lauktuvių siunčia. Ji ten pasiliko gyventi“, – sakydavo mama.
„Zdarovenki, buli!“ – kažkaip man nesuprantamai mėgdavo visus sveikinti į svečius atvažiavęs dėdė Vaclovas. Nuolatos su šypsena, visiems rasdavęs šmaikštų žodį. Visada į svečius atvažiuodavo vilkintis kostiumą su liemene ir kaklaraiščiu. Rūkė pigias cigaretes, bet jas nešiojosi sidabriniame portsigare. Dirbo paprastu darbininku, tačiau niekad iš jo lūpų nesu girdėjęs riebesnio rusiško žodžio.
„Todėl ir pralaimėjome, kad tu, Juozai, šautuvą atidavei“, – kartą kiek užmynęs ant kamščio dėdė Vaclovas piktokai rėžė kartu velnio lašus ragavusiam svainiui dėdei Juozui. Iš kur pas dėdę atsirado šautuvas, kam jis jį atidavė ir iš kur apie tai žino dėdė Vacys? Nedrįsau būdamas vaiku šito klausinėti ir tik gerokai paaugęs sužinojau, kad smagusis dėdė Vacys buvo išduotas, suimtas bunkeryje su ginklu ir lietuviška uniforma. Nuteistas 25 metams lagerio, kalėjo Vorkutoje drauge su Ukrainos partizanais, iš ten atkeliavo ir jo ukrainietiškas pasisveikinimas. O dėdė Juozas atidavė šautuvą sovietams paskelbus pirmąją amnestiją…
Kartą saulėtą vasaros dieną (iš vaikystės atmintyje lieka tik šviesios, ryškios, saulėtos dienos, taip teigia specialistai) mama pakvietė mane iš kiemo, liepė nusiprausti veidą ir apsirengti švariais marškiniais. Ji paaiškino, kad aš turiu jai padėti nuvažiuoti į kitą kaimą, nes ji ketinanti iš ten gyvenančio žmogaus pirkti karvę, o vienai važiuoti pas nepažįstamus jai nejauku. Dabar suprantu, kad mamai būtų buvę neramu palikti vieną namuose šeimininkauti šešerių ar septynerių metų vyrą, tačiau tada tokių klausimų nekilo.
Įsitaisęs ant dviračio bagažinės ir stropiai pildydamas mamos nurodymą saugoti kojas, leidausi į kelionę. Ar toli nuvažiavome lauko keliukais nuo savojo vienkiemio, neprisimenu, tačiau tai jau buvo už mano tuometinio pasaulio pažinimo ribų. Panašu, kad ir mama nelabai žinojo, kur gyvena karvės šeimininkai, todėl stabtelėjo ir užkalbino pakelėje daržą ravinčią moteriškę. Kalba sukosi apie daržus, sausrą ir šienapjūtę. Galiausiai paklausta, ar nežino, kur gyvena karvę parduodantys žmonės, moteris mostelėjo į tolumoje vos matomą vienkiemio medžių kupstą ir pridūrė frazę, visam gyvenimui išlikusią atmintyje: „Nelabai aš juos pažįstu. Bet žinau, kad buvo išvežti, tai reiškia, kad yra geri žmonės“.
Norėčiau ir linkėčiau, kad visų – buvusių išvežtų, jų vaikų ir vaikaičių – gyvenimuose būtų mažiau Gedulo ir daugiau Vilties, kad mūsų gyvenimai kažkada sulauktų bent panašaus įvertinimo, kokį vaikystėje išgirdau iš bevardės kaimo moters.
