„Ar galite įsivaizduoti gyvenimą, kai nieko nematai ir negirdi? Aš taip gyvenu“, – tyliai sako biržietis Vytautas Murauskas. Tiesa, šiek tiek buvusios klausos dar likę. Ji ir jautrūs rankų pirštai – pagrindiniai neregio ryšiai su išoriniu pasauliu. Vytautas nemato nuo pat gimimo, tačiau jam tai netrukdo turėti svajonių.
Rūpi dvasinis bendravimas
Biržuose, Upės gatvėje, 50 metų Vytautas gyvena kartu su mama Birute. Tėtis jau seniai miręs, brolis gyvena Klaipėdoje.
Vytautui tikrai neduotum 50 metų – jis atrodo keliomis dešimtimis metų jaunesnis.
Apsiskaitęs, protingas, išvaizdus ir tvarkingas vyras prisipažino turintis 24 metais jaunesnę draugę. Su ja susipažino Biržų socialinių paslaugų centro neįgaliųjų dienos centre. Mergina pati jam pasiūlė draugauti.
Tiesa, pora nekalba apie sutuoktuves – sako, jiems labiau rūpi dvasinis pabendravimas. Tačiau turėti artimą žmogų abiem labai svarbu.
Vytauto mama sako, kad neįgaliųjų dienos centras yra tikras išganymas. Į ten kasdien darbo dienomis veža tarnybinis autobusiukas. Du kartus per dieną centro lankytojai gauna karštą maistą. Jie mokosi, bendrauja, pramogauja, turi kitų įvairiausių veiklų.
Vytautas aklas nuo pat gimimo. Tėvai jį leido į akliesiems skirtą vaikų darželį, vėliau – mokyklą. Iki 8 metų jis girdėjo, o vėliau palaipsniui ėmė prarasti ir klausą.
Implantas būtinas, bet neįperkamas
Bendraujant su V. Murausku neįmanoma nepastebėti, kaip jis į pašnekovą vis atsuka dešinę galvos pusę.
Pasirodo, ten yra klausos implantas. Jį vyras nešioja nuo 2011 metų.
Tik dėl šio įtaiso Vytautas girdi ir turi galimybę bendrauti su išoriniu pasauliu. Įprasti klausos aparatai jau nebepadeda.
Sako, nuo nuolatinio galvos sukimo jam jau ir sprandas atsisako klausyti. Bet išeities nėra.
Įstatymai tokie, kad valstybinė ligonių kasa kompensavo tik vienos pusės ausies implantą.
Antrąjį, kairės pusės implantą šeimai reikėtų įsigyti asmeninėmis lėšomis. Jo kaina – 20 000 eurų. Neįgalaus žmogaus ir jo pensininkės mamos šeimai tokia suma – milžiniška.
Prašyti pagalbos jie nedrįsta.
„Nesmagu jaustis skolingam. Sudėtinga būti prašančiam. Kiti labai lengvai priima pagalbą ir gal net ja piktnaudžiauja, bet mums prašyti labai sunku“, – sako B. Murauskienė.
Ji džiaugiasi, kad yra nors tokia galimybė Vytautui girdėti ir bendrauti su aplinka. Motina labai norėtų pagerinti aklo sūnaus gyvenimo kokybę – tik nežino kaip.
Pašnekovas savo kambaryje rodo, kaip vakarais nusiima implanto bateriją ir ją pakrauna, o ryte vėl užsideda. Kas penkerius metus jam valstybė bateriją pakeičia.
Skaito knygas ir „Šiaurės rytus“
Vytauto kambaryje antrajame namo aukšte – tvarkinga. Jis nemėgsta, kad čia būtų daug daiktų. Bene svarbiausias daiktas – kompiuteris. Jis yra su specialiai pritaikyta programa. Paspaudus klaviatūros klavišus kompiuteris kalba.
Pašnekovas kompiuteriu skaitantis „Šiaurės rytus“, bendraujantis socialiniuose tinkluose. Ryte ryja knygas, ypač detektyvus, o mėgiamiausias jo autorius – Ernestas Hemingvėjus.
Vyras džiaugiasi turintis įrangą, kuri kompiuterio skleidžiamą garsą transliuoja jam tiesiai į implantą. Tad jis gali girdėti geriau.
Žino jis ir apie saugų internetą. Teko sulaukti sukčių žinučių, kai buvo siūlomas didelis palikimas ar verslo sandoris. Bet jis neužsikabino.
„Užblokuoji tokius siūlytojus, ir viskas“, – sako pašnekovas.
Seniau Vytautas su močiute eidavo ir į katalikų bažnyčią. Bet kadangi jis yra su implantu, bažnyčioje girdimas aidas. Dėl to jam labai nemalonu.
Svajoja apie klubą
„Gyvenimas yra geras. Stengiuosi gyventi. Man svarbiausias yra Vytautas. Jei būtų sveikas, viskas būtų gerai. Visą laiką galvoju, kas po manęs su juo bus. Jis labai geras, tik labai jautrus, greitai susijaudina“, – kalba neregio mama.
Birutė visuomet šalia sūnaus. Ilgiausias laikas, praleistas be Vytauto, – viena naktis. Tąkart jam paliko maisto, paaiškino, kur kas padėta.
Motina su daug padedančiu draugu Stasiu sūnų veža į įvairius festivalius, kavines, prie jūros.
Vytautui labai patinka roko ir sunkiojo metalo muzika. Sako, kai kurių festivalių rengėjai, išvydę juos, netgi nustebdavo, ar šie žmonės neapsiriko ir atvyko ten, kur turėjo.
Pašnekovas svajoja, kad Biržuose atsidarytų klubas, kuriame rinktųsi metalo muzikos gerbėjai. Jis labai norėtų pabūti su bendraminčiais ir kartu pasiklausyti muzikos.
Metai bus gražūs
Tądien, kai kalbėjomės su Vytautu, jis socialinių paslaugų centre su kitais lankytojais buvo žiūrėjęs filmą apie Sausio 13-osios įvykius.
„Pagalvojau – kaip gerai gyvename, kad laisvi esame. Šiuo metu Lietuvoje gyventi saugiausia. Baisu, kas darosi Irane, Ukrainoje“, – dalijosi įspūdžiais. Beje, vyras domisi politika, nepraleidžia nė vienų rinkimų ir net mamą išvedantis balsuoti.
Jis pasakoja ir apie tai, kad turi tam tikrų sugebėjimų. Tarkim, susapnuoja būsimus įvykius.
„Šie metai bus geri ir gražūs“, – savo sapną, kuris turėtų virsti tikrove, aiškina Vytautas Murauskas.
