Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centro Skaitmeninės gamybos laboratorijos (Fab Lab) metodininkas, gamtos mokslų ir biologijos mokytojas, pratybų 5 klasės mokiniams bendraautorius Rokas Bėliakas yra kilęs iš Biržų krašto.
2025-aisiais jis pelnė Lietuvos inovatyviausio gamtos mokslų mokytojo nominaciją. Tačiau džiugina ne tik jauno žmogaus profesiniai pasiekimai, bet ir jo pilietiškumas.
– Biržiečiai Jus pirmiausia žino kaip kraštietį. Papasakokite daugiau apie save, tėvelius, ryškiausius vaikystės ir jaunystės prisiminimus. Kaip tai Jus formavo kaip žmogų, pilietį?
– Užaugau Biržų krašte, šeimoje, kur nuo mažens buvo skiepijamos paprastos, bet labai tvirtos vertybės. Tėvai visada kartojo, kad su kiekvienu žmogumi reikia bendrauti taip, kaip norėtume, kad ir su mumis bendrautų, ir gerbti kiekvieną, nepaisant jo socialinio statuso. Tai tapo mano gyvenimo pagrindu.
Vaikystė buvo labai gyva ir kupina nuotykių. Gyvenau prie pat Latvijos sienos, todėl pasaulis atrodė atviras. Eidavome į Skaistkalnėje vykusius šokius, o tai paskatino pramokti latviškai. Dar iki Šengeno erdvės atidarymo su draugais mėtydavome akmenis į Latvijos pusę, baidydami žvejams žuvis. Turėjome motociklus „Deltas“ – nusiimdavome duslintuvą, kad visas kaimas girdėtų, jog važiuojame, arba į baką įpildavome truputį tepalo, kad dūmas būtų „geresnis“. Tai buvo vaikiškas noras eksperimentuoti ir patirti laisvę.
Vakarus leisdavome pas kaimyną Andrių žaisdami „dvylika pagaliukų“, dar vadinamą „tuku tuku“. Namuose su laidiniu telefonu rankose vartydavome telefonų knygą ir skambindavome nepažįstamiems – pavyzdžiui, žmogui pavarde Kiškis sakydavome, kad skambina Vilkas. Buvo be galo linksma ir kartu šiek tiek baisu, kad kas nors atskambins.
Tėvai labai skatino mokytis – abu su broliu buvome raginami siekti aukštojo išsilavinimo, stoti į universitetą. Kartu jie nuolat pabrėžė pagarbą kiekvienam žmogui ir atsakomybę už savo elgesį. Manau, būtent ši vertybių ir patirčių visuma mane ir suformavo kaip žmogų ir pilietį.
– Kokios patirties įgijote mokykloje? Ar Jūsų gyvenime buvo pedagogų, kuriuos iki šiol minite su pagarba? Gal galite apibūdinti, kokie jie ir ko iš jų galėtų išmokti kiti mokytojai?
– Didžiausias autoritetas mano gyvenime yra mama, daugelį metų dirbanti mokykloje. Kai pats susiduriu su sudėtingomis pedagoginėmis situacijomis ir svarstau, kaip pasielgti, dažnai kreipiuosi į ją patarimo. Ji man yra profesinis ramstis ir stuburas, padedantis išlaikyti pusiausvyrą tarp reiklumo ir žmogiškumo. Iš jos mokausi atsakomybės, pagarbos mokiniui ir mokytojo profesinės etikos.
Didžiulę įtaką mano pasirinkimams turėjo ir mokytojai, kuriuos iki šiol miniu su pagarba. Pirmoji mano biologijos mokytoja Stasė Deržinauskienė parodė, kokia įdomi ir gyva yra biologija. Su ja vyravo draugiškas, paprastas bendravimas, ji drąsino nebijoti šio dalyko ir domėtis biologija giliau. Būtent tada supratau, kad mokytojas gali ne tik perteikti žinias, bet ir uždegti smalsumą.
Kitas labai svarbus žmogus mano gyvenime – istorijos mokytojas ir klasės auklėtojas Stanislovas Šepetys, gerai žinomas kupiškėnams. Jis turėjo ypatingą talentą užburti mokinius – iš jo pamokų nesinorėjo bėgti net 11–12 klasėse. Norėjosi klausytis jo pasakojimų, aktyviai dalyvauti pamokose, net varžėmės, kas užduos tokį istorinį klausimą, į kurį mokytojas negalėtų atsakyti – už tai buvo pažadėtas dešimtukas. Nė vienam nepavyko, bet stengtis buvo be galo įdomu. Nors stodamas į universitetą istorijos egzamino neprivalėjau laikyti, jį pasirinkau pats.
Per matematikos pamokas kartu su Kęstu, Reda, Petru ir Vytautu varžydavomės, kuris pirmas išspręs uždavinius. Tai ugdė ne tik žinias, bet ir atkaklumą bei sveiką konkurenciją.
Visi šie žmonės man parodė, kad geras pedagogas pirmiausia yra asmenybė – gebanti sudominti, įkvėpti ir kurti ryšį su mokiniais. Manau, kad tai ir yra svarbiausia pamoka šiandienos mokytojams: ne tik dėstyti dalyką, bet ir uždegti mokinį mokytis.
Manau, kad stiprioje mokykloje negali būti vienodo amžiaus mokytojų kolektyvas. Patyrę pedagogai suteikia stabilumo, jaunesni įneša naujovių. Kai šios kartos bendradarbiauja, mokykla išlaiko kokybę ir kartu nuolat atsinaujina.
– Biržuose kurį laiką dirbote su jaunimu Atvirame jaunimo centre. Kaip jūs manote, ar provincijoje gyvenantis jaunimas ir jo galimybės tobulėti labai skiriasi nuo didmiesčių gyventojų? Jei skiriasi, ką būtų galima daryti, kad jų galimybės būtų vienodos?
– Skirtumų tarp provincijos ir didmiesčių jaunimo galimybių yra, tačiau klausimas, ar tikrai turime viską sulyginti. Didmiesčiuose mokiniai dažnai būna perkrauti – keliasi šeštą ryto, važiuoja į mokyklą, po pamokų skuba į būrelius, vėlai vakare grįžta namo, dar laukia namų darbai ir korepetitoriai. Toks tempas ne visada reiškia geresnę ugdymo kokybę.
Biržai turi daug stiprybių – artimą bendruomenę, saugią aplinką, daugiau laiko gyvam bendravimui, saviraiškai, savanorystei. Tai yra didelė vertė, kurią turime ne nuvertinti, o stiprinti. Nebūtina vytis Vilniaus ar Kauno. Kur kas svarbiau kurti stiprų, savitą regioną, paremtą tuo, ką turime geriausio.
Jei jaunas žmogus turi motyvacijos, jis ras kelią į aukščiausius pasiekimus ir iš Biržų. Svarbiausia sudaryti sąlygas augti čia, o ne bandyti mechaniškai kopijuoti didmiesčių modelį.
– Biržų Boriso Dauguviečio teatro aktoriai ir vadovė iki šiol jus laiko savo kolektyvo dalimi. Buvo Jūsų gyvenime ir šis – aktorystės – etapas. Kaip jį prisimenate?
– Iki šiol laikau save Boriso Dauguviečio teatro dalimi. Tai buvo brangus mano gyvenimo etapas, kurį dažnai prisimenu. Teatras buvo vieta, kur tiesiog gera būti – su žmonėmis, kurie tapo artimi.
Pagalvojus apie teatro aktorius ir vadovę Vitą, visada kyla šilti prisiminimai. Man Boriso Dauguviečio teatras yra vienas stipriausių dalykų, kuriuos turi Biržai. Tikiuosi, kad bus randama daugiau galimybių finansiškai palaikyti teatrą, nes tokios kultūros erdvės yra labai reikalingos Biržams. Jei svarstote, kam skirti 1,2 proc. GPM paramą, verta nepamiršti ir teatro – naujiems spektakliams reikalingos naujos dekoracijos.
– Vilniaus Gedimino miesto mokykloje ne tik dėstote, bet esate ir klasės auklėtojas. Ko pirmiausia mokote ir ką patariate savo auklėtiniams, ruošdami juos gyvenimui?
– Eidamas klasės auklėtojo pareigas skirtingose mokyklose, visada laikiausi tos pačios nuostatos. Pirmiausia stengiausi stiprinti vaikų pagarbą šeimai ir tėvams. Paauglystėje tai dažnai pasimiršta, bet visada kalbu su mokiniais apie tai, kad tėvai savo vaikams linki gero, net jei kartais tai neatrodo patogu ar suprantama.
Klasėje daug dėmesio skiriu tarpusavio pagarbai. Mokau suprasti, kad nereikia būti geriausiais draugais su visais, kaip ir suaugusieji nebūtinai su visais kolegomis leidžia laisvalaikį. Tačiau pagarba, korektiškas bendravimas ir gebėjimas dirbti kartu yra būtini. Ypač tada, kai reikia susivienyti ir atstovauti klasei kaip komandai.
Su mokiniais apie tai kalbu nuolat. Man svarbu, kad vaikai ne tik laikytųsi taisyklių, bet suprastų, kodėl pagarba kitam žmogui yra būtina gyvenime, ne tik mokykloje.
– Mokymas tampa vis išmanesnis, o labai greitai rezultato norinčius vaikus sudėtinga sudominti. Koks, Jūsų nuomone, bus ateities pedagogas?
– Ateities pedagogas bus ne žinių perteikėjas, o mokymosi vedlys. Šiandien informacijos yra daugiau nei bet kada, todėl svarbiausia tampa ne faktų įsiminimas, o gebėjimas mąstyti, kelti klausimus ir spręsti problemas. Technologijos bus natūrali ugdymo dalis, tačiau jos nepakeis svarbiausio dalyko – ryšio su mokiniu. Ateities mokytojas turės gebėti sudominti, kurti prasmingas patirtis ir susieti mokymąsi su realiu gyvenimu. Tai bus pedagogas, kuris pats nuolat mokosi, nebijo keistis ir supranta, kad svarbiausia ne greitas rezultatas, o ilgalaikis vaiko augimas.
– Vilniuje, Sapiegų rūmuose, praėjusių metų gruodį vyko iškilminga „Inovatyviausių mokytojų 2025“ apdovanojimų ceremonija. Tarp nugalėtojų esate jūs. Ką šis apdovanojimas reiškia jums?
– Šis apdovanojimas man reiškia labai daug. Ceremonijos metu jaudinausi ir net nepajutau, kaip prakalbėjau kalbėti tarmiškai – Biržų krašto šneka manyje gyva iki šiol. Jaučiuosi įvertintas ne tik už darbą mokykloje, bet ir už veiklą už jos ribų. Tai patvirtinimas, kad pasirinkta kryptis yra teisinga. Jau kurį laiką svajojau baigti Tarptautinio bakalaureato mokytojų rengimo kursus, todėl gautą galimybę tobulėti planuoju panaudoti būtent tam. Noriu geriau suprasti, kodėl ši programa tokia populiari, ir įvertinti, kuo ji skiriasi nuo Lietuvos ugdymo sistemos.
– Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centre dirbate su mokytojais iš visos Lietuvos. Kokią pagrindinę centro misiją matote šiandien?
– STEAM centro misiją matau labai aiškiai – padėti mokytojams drąsiai keisti pamokas ir pereiti nuo teorijos prie patyriminio ugdymo.
Mūsų tikslas ne parodyti įrangą, o išmokyti, kaip ją prasmingai taikyti pamokose, kad mokiniai mokytųsi per tyrimą, kūrybą ir realių problemų sprendimą.
Norime, kad inovatyvus ugdymas pasiektų ne tik didmiesčius, bet ir regionų mokyklas. Artimiausiu metu taip pat skelbsime apie STEAM stovyklą mokytojams, į kurią galės registruotis pedagogai iš visos Lietuvos.
– Šią savaitę vedėte STEAM pamokas Biržų Kaštonų pagrindinės mokyklos mokiniams. Kuo ypatingos Jūsų vedamos pamokos?
– Mano vedamos STEAM pamokos grindžiamos patyrimu – mokiniai ne tik klauso, bet patys eksperimentuoja, kelia problemas ir ieško sprendimų. Visos veiklos yra praktinės ir susietos su realiu gyvenimu.
Mokiniai pasigamino kolorimetrą ir tyrė vandens užterštumo pokyčius, susiedami tai su Biržų aplinkosaugos problemomis. Taip pat gamino bioplastiką ir diskutavo apie plastiko vartojimą bei ekologiją.
Kita veiklų kryptis – mokinių verslumas. Parodysiu, kaip mokyklose naudoju 3D spausdintuvus ir kitą įrangą, kaip jau nuo penktos klasės galima kurti produktus ir pirmąsias verslo idėjas. Tikiuosi, kad tokios pamokos įkvėps mokinius drąsiau veikti ir kurti.
Džiaugiuosi galėdamas atvykti į gimtinę su Vilniaus universiteto Metodinio STEAM ugdymo centro įranga ir suteikti savo krašto mokiniams tokias pat galimybes kaip didmiesčiuose.
– Jūs pasirašėte peticiją prieš Lietuvos radijo ir televizijos politinį užvaldymą. Kodėl jums svarbu pasisakyti šia tema?
– Man pilietiškumas reiškia atsakomybę už savo valstybę. Jei patys neginsime laisvės, niekas kitas to nepadarys.
Žodžio ir žiniasklaidos laisvė man yra esminė demokratijos dalis, todėl pasirašiau peticiją.
Taip pat viešai kreipiausi į mūsų kraštui atstovaujančią Seimo narę Liliją Vaitiekūnienę, klausdamas, kodėl ji balsavo už pataisas, kai visuomenė aiškiai protestavo. Atsakymo socialiniuose tinkluose iki šiol laukiu.
Dar gyvendamas Biržuose, dirbdamas mokytoju, kartu su iniciatyviais gimnazistais buvau tarp pirmųjų, kurie pradėjo „Žinau, ką renku“ iniciatyvą ir politinius debatus. Tai sustiprino mano įsitikinimą, kad pilietinis aktyvumas prasideda nuo klausimų. Todėl ir šiandien raginu žmones nebijoti klausti politikų nepatogių klausimų – jie dirba visuomenei ir turi būti jai atskaitingi.
– Kokią matote mūsų šalies ateitį ir kokius, Jūsų manymu, svarbiausius žingsnius turėtų žengti visuomenė?
– Matau Lietuvos ateitį optimistiškai. Prisimenu, kad prieš 10–15 metų atrodė, jog iki daugelio Europos šalių gyvenimo lygio mums dar labai toli.
Šiandien jau matome, kad dalį jų esame pasiviję, o kai kur net pralenkę. Žmonių pajamos auga, kelionės tampa įprasta gyvenimo dalimi.
Daug kas gali sau leisti tai, kas anksčiau atrodė nepasiekiama. Tai rodo, kad einame teisinga kryptimi.
Tikiu, kad gyvenimo lygis Lietuvoje ir toliau gerės, nes esame darbšti tauta, nebijanti dirbti ir kurti. Tačiau vien ekonomikos augimo neužtenka.
Labai svarbu investuoti į švietimą, ypač į STEAM sritį, nes mums reikia inžinierių, mokslininkų, technologijų kūrėjų, išradėjų. Būtent jie kurs ateities ekonomiką.
Visuomenės svarbiausias žingsnis – tikėti savo valstybe, būti aktyviai, atsakingai ir investuoti į žinias. Tik taip galime užtikrinti, kad Lietuva bus stipri ne tik šiandien, bet ir ateityje.
