Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje praėjusio šeštadienio vakarą neįtikėtinas istorijas pasakojo, šūkavo, dūsavo tarp knygų lentynų šmirinėjusios, laiptais bildėjusios pilies „dvasios“, kurias suvaidino kraštiečius į „Šiurpnaktį“ sukvietusios bibliotekininkės.
Keistų, nepaaiškinamų ar netgi baugių pasakojimų apie neramumus Biržų pilyje nestinga iki šiol. Jei legendos apie sienoje užmūrytus jaunavedžius pasakojamos visiems turistams, tai kiti nutikimai šnabždami kolegoms į ausį, baiminantis, kad svetimi gali ir nesuprasti. Taip gimsta naujos legendos.
„Šiurpnakčio“ dalyvius, atėjusius išgirsti įdomių istorijų ar patirti adrenaliną keliančių išbandymų, šeštadienį pasitiko pilies menių prietema, žvakių liepsnelės ir paslaptinga pilies sargė, budinti prie bibliotekos durų. Ji be žodžių, tik rankos mostelėjimu kvietė renginio dalyvius atverti vis naujas duris, išgirsti vis naujus „dvasių“, budinčių pilies menėse, bylojimus.
Bibliotekininkės sakė, jog mintis sukviesti į Šiurpnaktį kilo todėl, jog jos nešvenčia Helovyno, nes yra knygos žmonės, puoselėjantys lietuvišką kultūrą, pripažįstantys tik mūsų tautos papročius ir tradicijas. Pasak bibliotekos darbuotojų, nepakartojamos yra mūsų Vėlinės. Po jų praėjus tik savaitei, žmonių širdyse dar būna gyvi iš naujo sugrįžę pačių ar kitų papasakoti prisiminimai apie išėjusiuosius. Vėlinių metas, kurį lietuviai švęsdavo ne vieną ir ne dvi dienas, bibliotekininkams pasirodė vertas prisiminti ir kunigaikščius Radvilas, ir šalia jų buvusius kitus biržiečius.
Šiurpnaktis, pasak vienos iš bibliotekininkių, tinkamas renginys atgaivinti tas istorijas ar pasidalinti naujomis, apie kurias pasakoja tiek bibliotekininkai, tiek muziejininkai. Švelniausiais nutikimais esą gali būti po nakties bibliotekoje rasta subyrėjusi stiklinė vitrina, iš spausdintuvo išbėgęs rašalas ar dieną pro šalį vėjeliu praplaukianti nepaaiškinama vėsuma. Tai reiškiniai, kuriems ieškoma mokslinių paaiškinimų.
Pirmojoje menėje pilies aiškiaregės dvasią vaidinusi darbuotoja porino, jog yra dvi Biržų pilies tvirtybę atskleidžiančios legendos. Vienoje teigiama, kad į pilies bokštą, žynių patarimu, buvo užmūryti du laimingi žmonės – jaunavedžiai. Kitoje tvirtinama, kad pakako įmūryti jaunavedžių priesaiką. Ši pilis, pasak „aiškiaregės“, pilna dvasių, pilna buvusių rūmų gyventojų, įkalintų tarp mūro ir laiko – valdovų, tarnų, kareivių… Nuo jų žingsnių kartais neva girgžda mediniai pilies laiptai, sklinda šnabždesiai iš po grindų… Kartais esą pasigirstantis ir vaiko verksmas, ir nusiminusio jaunikio rauda, menėmis nukaukši bokšte užmūryta jaunoji arba į kaminą gryno oro įkvėpti ateina buvęs narsus karys Variakojis, kuriam kovose praradus koją, kunigaikštis įsakęs kalviams nukalti varinę.
Kad susirinkusiems renginio dalyviams būtų drąsiau, „aiškiaregė“ siūlė išgerti stebuklingo gėrimo ir suvalgyti šermukšnio uogų… Ji tvirtino, jog su mirusiųjų dvasiomis reikia elgtis labai gražiai, pagarbiai, atsargiai. Šiurpnakčio dalyviai buvo kviečiami rinktis saugų kelią – vis eiti į Šviesą…
Pilies sargė-durininkė vedė susirinkusiuosius blyksint mažai šviesos liepsnelei, aidint šūksmams ir dejonėms bei juokui pro budintį penkių šimtų metų sulaukusį pilies varną, prisiminusį, kaip lyg persikų sultys tekėjo gražus Radvilų gyvenimas. Jis karksėjo stebėjęs čia dažnai būdavusius karo vadus, etmonus, kovojusius už Lietuvą. Varnas porino apie tvirtovėje besilankiusį Saksonijos karalių bei Rusėnų ciesorių ir jų nuotykius pilyje.
Tarp bibliotekos lentynų pilies tarnaitės vedžiojami biržiečiai sužinojo įvairių legendų apie paprastai nematomų pilies senbuvių vis siekiamus pabaigti seniai planuotus darbus. Biržų pilis esą amžinai saugo savo buvusius gyventojus.
Renginio pabaigoje jo dalyviai prisiekė statyti, gelbėti ir saugoti Biržų pilį, kad ji išliktų tol, kol žmonės čia dalinsis išmintimi, istorijomis ir svajonėmis. Savo priesaiką visi patvirtino piršto antspaudu. Drąsiausieji skubėjo „su dvasiomis“ nusifotografuoti atminimui.
Eidami iš Šiurpnakčio kai kurie žmonės teigė girdėję pasakojimų apie ir dabar naktimis muziejaus rūsyje pasirodančius švedų kareivius, apie naktimis pilyje siautėjančias dvasias, klebenančias kiekvienas duris. Jie tvirtino, jog pasilikti pilyje vieni nė už ką neišdrįstų.
