Tikriausiai ne vienas biržietis, stebėjęs Dakaro lenktynių uždarymo ceremoniją, atkreipė dėmesį į garbanę, nardančią tarp Vaidoto Žalos komandos narių. Vos parskridusi iš Saudo Arabijos, Jurga Urbonaitė skubėjo aplankyti Nemunėlio Radviliškyje gyvenančių tėvų, o numalšinusi ilgos kelionės nuovargį sutiko pasidalyti dar karštais įspūdžiais su „Šiaurės rytais“.
„Lenktynių tempas – alinantis, bet kaskart joms pasibaigus suprantu, kokia vis dėlto tai užkrečianti patirtis“, – sako trečius metus pasauliniame ralyje dirbanti komandos fotografė.
– Kada pradėjai domėtis fotografija?
– Tėtis turėjo fotografijos laboratoriją ir fotografuodavo su „Zenit“. Būdavo įdomu ateiti į raudonomis lempomis apšviestą kambariuką, žiūrėti, kaip jis mirko popierius, kaip ryškėja nuotraukos. Tai – pats pirmasis prisiminimas apie prisilietimą prie fotografijos.
Bet rimtai į fotografija „įkritau“ jau po studijų universitete, dalyvaudama savanorystės projekte Ispanijoje. Iki tol gal 3-4 metus turėjau fotoaparatą, fotografuodavau savo malonumui, bet būtent Ispanijoje suvokiau, ką toliau gyvenime noriu veikti.
Su kolege mokėme anglų kalbos dizaino departamente, kur buvo galima spausdinti didelio formato nuotraukas. Po poros savaičių projekto vadovei pasiūlėme surengti parodą, kuriai fotografuotume ten dirbančius žmones.
Aistė Černiauskė
Visą publikaciją skaitykite popieriniame sausio 27 d. antradienio laikraštyje.
