TALVISOTA
Regis, antrą kartą po daug metų žiūrėjau nenaują suomių filmą „Talvisota“ (1989).
Talvisota – tai žiemos karas, tos legendinės 1939-1940 suomių kautynės su raudonųjų driskių armija.
Filmas labai realistinis, manau, dauguma jo scenų artimos tų laikų karo tikrovei.
Ir kartu pilnas paprastumo apie tuos paprastus didvyrius, kurie apgynė laisvę nuo raudonosios ordos antplūdžio.
Tačiau bene labiausiai mane paveikė scena apie ilgai žiemos priekinėse linijose kovojusių kareivių poilsį. Tų, kurie išliko gyvi šiame kovos etape, kai šalia jų žuvo daugybė draugų.
Toje scenoje didžiulėje patalpoje žiemos prietemoje su drabužiais guli dešimtys, gal šimtas kareivių. Ir jie miega, miega. Miega visą dieną, kol už lango sutemsta, miega visą naktį ir miega, kol vėl prašvinta… Baisus tas nuovargis, kai kaunamasi ir su driskiais, ir su žiemos šalčiu, ir su beveik visišku psichofizinių jėgų išsekimu.
p. s. Sugaunu save Ukrainos karo metais dažniau žiūrint įvairių laikų karo filmus.

SUGRĮŽIMO ILIUZIJA
Augalų, vabzdžių, žiedų, sėklų dėžučių, voratinklių fotografavimas.
Fragmentai, spalvos. Formų griūtis. Neieškau čia jokių menų; tai tik mano santykis su gamta, su gyvybe. Nuolatinio ryšio su ja palaikymas, gamtos jausmo puoselėjimas, taip pat ir mano kaip eksgamtininko / eksgamtosaugininko savotiškas sugrįžimas, sugrįžimo iliuzija.
Tai yra pakartojimo / pasikartojimo kelias, rūšių ir formų pažinimo ar prisiminimo santykis, taip pat estetika ir etika, estetinis pasigėrėjimas. Ir savotiška medžioklė, nes kad ir kaip nemėgčiau ir niekinčiau šiuolaikinę medžioklę (pavyzdžiui, puspročius, žudančius slankas…), deja, mes visi esam iš… medžiotojų, medžiotojų ir rinkėjų.
Gamtos fotografavimas yra savotiškas ritualas – lyg senųjų tikėjimų, kurie tebeslypi mūsų pasąmonėse, nusilenkimas žiedui, vabalui, žalčiui ar tūkstantmečiam ąžuolui.

RUGPJŪTIS, SAULĖ LEIDŽIASI
Koks sunkus
Vakaro auksas – ant kiekvieno
Ražienos stiebelio…