ILGESIO YRA TAI
Gervių balsai kažkur slėnyje, kviečių ražienų lauke.
Vakaro šviesos auksas gilėja, mėlis dangaus rudeniškas po lietaus.
Ilgesio visa tai, kaip ir visas pasaulis, austas iš ilgesio.
Ir mirštančios dar vienos vasaros kvapas.
Dar žiedai ir žolė, dar drugeliai virš žiedų, bet jau kažkas kažkur ne taip.
Gervių balsai slėnyje, juose girdžiu ilgesį ir negilų liūdesį.
Regėjau anksčiau, kaip skrido trys gervės – ir galvojau – regis, tai šeima su vienu išaugusiu jaunikliu. Ir galbūt tos poros, kurią regėjau šokant laukuos pavasarį.
Ilgesio yra tai – ilgėtis rudenį pavasarinio gervių sugrįžimo – kartais netgi tada, kai nėra snieguos nė vieno atitirpusio žemės lopinėlio.
Bet gervės žino, kad sniego ištirpimo laikas visada ateis.
TYLA. SEKMADIENIS. PASKUTINĖ VASAROS DIENA.
Tyla tvyro prieš aušrą.
Aušta vangiai, debesys vos vos juda, pažemėj vėjo nėra. Saulė nepasirodo, bet yra Tyla.
Tyla yra nuostabi zona, persmelkta besibaigiančios vasaros kvapų ir ryto drėgmės.
Tylų yra daug – nuo gamtos iki dvasinio pasaulio. Būna netgi miestų tyla.
„Tyla nėra tuštuma. Ji kupina atsakymų“ – posakis, priskiriamas Laozi.
Iš tiesų tik tyloj galim surast patį geriausią ryšį su savimi ir su pasauliu.
Tyloj galim kartais pranašiškai regėt, nujaust kelią, kuriuo rytoj ar poryt eisime.
Tyloj mes galim pailsėt nuo pasaulio triukšmo ir greičio, nuo sąmonės taršos, kurią atneša informacijos srautas.
„…skubėjimas kaip esminis mūsų gyvenimo formos pagrindas, be abejo, yra pavojingiausias džiaugsmo priešas“, – kadaise vienoje esė rašė Hermanas Hesė.
Rašytojas mirė 1962 metais, kai tas skubėjimas, palyginus su mūsų laikais, dar buvo menkas.
Tylos praktikavimas, jos girdėjimas, sutapimas su ja yra ne kas kita kaip tylos džiaugsmas.
Ir „tyla yra geriausias draugas, kuris niekada neišduoda“, kadaise sakė Konfucijus.
AKIMIRKA GRAIKIJOJE
Mitų debesys…
Vėjo pelės žolėj prie
Šventyklos griuvėsių.
