Su mama pietaujantis berniukas pasakoja apie knygą, kuria nešinas jis ir atėjo į kavinę. Stebina vaiko kalbėjimas apie knygą, kirbantys ir mamai užduodami klausimai. Vaikiškos mintys šokinėja apie svarbius tos dienos dalykus, galimą kraustymąsi į kitą butą, nenorą skirtis su pamėgtu foteliu… Kaip paaiškėja, įspūdžių, šnekos kupinas berniukas – aštuonmetis Armandas Morkūnas. Jis biržietis, būsimas „ Aušros“ pagrindinės mokyklos trečiokas. Rugsėjį Armandui sukaks devyneri. Smagu, kad jis sutiko pasikalbėti ir su „Šiaurės rytais“. Pašnekesys vyko bėgant kone paskutinėms vasaros dienoms.
– Atrodo, kad mėgsti skaityti. Anąkart kalbėjai apie Tomo Dirgėlos knygas, dabar, matau, skaitai „Klodas cirke“ (Alex T. Smith – aut.).
– Kaip ir Tomo Dirgėlos, šito rašytojo knygų taip pat yra daugiau – visa serija. Kai kurias turiu.
– Tai nuo kelerių metų pradėjai knygas skaityti?
– Gal nuo kokių penkerių ar šešerių. Mama išmokė. Knygas man skaitydavo ir mama. Vieną tokią vaikystės knygą gerai atsimenu – ji buvo apie šeimą.
Aš pats piešdavau knygutes – dvi esu padaręs. Vieną apie lapę, kitą tai nebepamenu tiksliai apie ką. Ją kažkur namie pamečiau – bet ji labai tokia smagi. Piešdavau ir kažką parašydavau.
– Sakei, kad netrukus tau bus devyneri. O kokį pats save atmeni mažiausią?
– Gal kai buvau ketverių…
– Kaip manai, ar labai nuo to laiko pasikeitei? Gal meni, ko labiausiai nemėgai?
– Neturėjau to nemėgimo – atrodo, viskas patikdavo. Tik labai daug bijodavau. Vorų daugiausia, kaip ir dabar. Vakar, kai nešiau šiukšles, vieno vos alkūne nepriliečiau. Būčiau jau labai išsigandęs.
– Sakai, patinka maudytis, žaisti su pusbroliu, statyti smėlio pilis, moki ir plaukti… Taigi džiaugiesi vasara, o aš imsiu ir paklausiu, ko visi dažniausiai mokinių klausinėja – ar lauki mokyklos?
– Nelabai…
– Tai gal yra kas joje nepatinka?
– Gal, manau, kad daugiau patinka, negu kas nors nepatinka. Bet fizinis tai nepatinka. Ir dar muzikos pamokos. Man labai nesiseka su dūdele tas dainas groti. Todėl gal net labiau už fizinį muzikos nemėgstu. Man įdomiausia – matematika! Mokykloje turiu gerų draugų – Gustą ir Marką. Mes visi trys iš vienos klasės, ne tik mokykloje draugaujam. Su Gustu kartais pasipykstam, bet susitaikom.
– Suaugusieji labai dažnai domisi, kuo vaikai norėtų būti užaugę.
– Dažnai apie tai pagalvoju. Norėčiau turėti savo youtube kanalą, kelčiau į jį tai, ką nufilmuoju. Mama sako, kad tuo galėsiu užsiimti, kai man bus šešiolika metų. Dabar galvoju, kad gal galėčiau pradėti ir nuo dvylikos, bet dar tiksliai nežinau.
– Girdėjau tavo pokalbį su mama apie kraustymąsi į kitą butą.
– Jei pasiseks, tai kraustysimės į didesnį ir su balkonu. Fotelio, kuris man labai patogus, tai labai būtų gaila, nes ant jo daugiausia sėdžiu, jis man – pats geriausias! Ir senojo buto bus gaila. Labai bus gaila – jau šitiek metų gyvenu jame.
– Ar dažnai bendrauji su močiute, pusbroliais ir pusseserėmis?
– Labai dažnai važiuoju pas močiutę Rėnę. Brolių ir sesių neturiu. Pusbrolių tai daug – gal kokius aštuonis ar devynis suskaičiavau. O pusseserės – trys. Su Arnu, mamos sesės vaiku, tai dažnai susitinku… Mūsų mamos dirba tame pačiame pastate, mes su Arnu ten dažnai būnam.
– Matau, patinka pietauti kavinėje. Ką labiausiai mėgsti?
– Nelabai mėgstu valgyti. Kai valgau, eina miegas. O šiandien tai ne taip jau gerai ir išsimiegojau. Gal kokie baisūs sapnai buvo, nebeatsimenu. Kai mažas buvau, tai visą laiką sapnuodavau tą patį, kad kažkas beldžia į duris. Atrodo, kad tai mama, o ten kažkoks dėdė mus su mama pagrobti nori. Tai toks tas sapnas negeras būdavo…
– Tačiau žmonių, reikia tikėti, daugiausiai yra gerų?
– Ne visi geri. Tik aš nemanau, kad man teko blogą sutikti.
– Gal papasakok kokį linksmą ar juokingą nutikimą iš savo gyvenimo.
– Juokinga istorija, kai su mama buvome Lenkijoje, Gdanske. Mama sako, ar aš tau atrodau tokia jau kvaila, kad keturių skaičių kodą turėčiau mokytis visą mėnesį. O jau vėliau, kai nuėjome į savo butą, ji buvo užmiršusi kodą! Aš jai priminiau: „O ką tu sakei apie keturių skaičių kodą?“ Aš juokiausi, o mama tokiu rimtu veidu sako – nu jo, pamiršau… Juokėmės abu. Mama smagi, mėgsta pasijuokti.
– O dažnai supyksta?
– Nelabai. Dažniausiai dėl to, kad nesusitvarkau. Mane tas tvarkymasis erzina, kai nelabai sekasi siurbti dulkes ir kai nežinau, kur tuos visus išmėtytus LEGO dėti…
– Atrodo, kad tu gali pasakoti ne tik apie knygas, bet ir keliones. Patinka keliauti?
– Aha. Mano mama mėgsta keliauti. Buvome Lenkijoje, Čekijoje, Anglijoje, Austrijoje, Montenegro (Juodkalnijoje) ir dar kažkur… Esu kantrus, kelionėse nezirziu.
– Į kokią šalį norėtum nuvykti dar kartą?
– Į Motenegro – ten labai gražu. Ypač kai siena lipi ir užlipi į patį viršų – matosi visas vandenynas. Jūra, vandenynas, kaip toje dainoje…
– Gera būti vaiku?
– Jo.
– Ir nenori kuo greičiau suaugti?
– Nelabai.
– Tai ko tau galėčiau tau palinkėti?
– Turėti draugų, stengtis būti geram ir mokytis.
– Bet ir papokštauti reikia?
– Labai reikia. Tik ne per daug!
