Prieš tapdamas Seimo nariu, daugiau nei dešimtmetį bendradarbiavau ir savanoriavau Vilniaus „Caritas“ dalimi esančioje priklausomų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenėje „Aš esu“. Priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, kompulsyvaus lošimo žmonių likimais susidomėjau ne tik dėl to, kad giminėje, kaip ir daugelis, turiu liūdnų istorijų, kai kvaišalai sugriovė ne tik nuo jų priklausomu tapusio žmogaus, bet ir artimųjų likimą. Prisidėjo ir draugystė su kunigu Kęstučiu Dvarecku, kuriam teko dėstyti Vilniaus kunigų seminarijoje.
Paskui jis gerokai paklaidžiojo ir prisikankino su narkotinėmis medžiagomis, kol grįžo į gyvenimą ir pasišventė pagalbai kitiems.
Daug kalbėjausi su kunigu Kęstučiu, aptarinėjome ir tai, kokią pagalbą galima pasiūlyti priklausomiems žmonėms ir jų artimiesiems, kas iš tiesų padeda, ko labiausiai trūksta. Važiavome į pagalbą teikiančias bendruomenes, bendravome su specialistais, vertėme užsienio autorių tekstus. Iš mūsų bendradarbiavimo gimė trys knygos apie priklausomybės fenomeną ir grįžimo į gyvenimą kelią.
Kai patekau į Seimą, kaip tik buvo įsibėgėjusios „Verygos reformos“. Neabejojau, kad pokyčių reikia, tačiau ilgainiui kiek nuvylė pokyčių schematiškumas ir vienpusiškumas. Kovoti prieš alkoholį sekėsi neblogai, tačiau labai mažai buvo padaryta kovoje už žmogų, šalinant priežastis, kurios stumia kvaišalų link. Taip pat, susitelkus į alkoholį, į paribius buvo nustumta narkotikų tema, per mažai rūpinamasi, kaip suteikti pagalbą tiems, kurie nori ištrūkti iš mirtino liūno.
Diskusijų kėlė ir prieš kurį laiką įgyvendinta iniciatyva kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą. Regis, logiškas sprendimas, kuris turėjo atgrasyti nuo narkotikų, tačiau, kaip parodė ir kitų valstybių patirtis, jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų. Taip, reikia, kad jie suvoktų, jog tai blogai, reikia, kad su jais bendrautų specialistai, bet ne policininkai, o tie, kurie padeda priklausomiems žmonėms.
Triukšmo lygis ir tiesos sakymas yra du skirtingi dalykai.
Pasaulinė praktika rodo, kad vartojimo kriminalizavimas nesprendžia problemos ir net nesumažina jos masto. Tik daugėja žmonių, kurie turi „nusikaltėlio“ žymę, kuri griauna gyvenimą.
Tikrai nesu labai sentimentalus ir man pikta ant kiekvieno žmogaus, kuris elgiasi neatsakingai ir savidestruktyviai, net jei spaudžiamas draugų ar „dėl mados“. Tačiau taip pat žinau, kad priklausomybė yra liga, su kuria turi kovoti gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, o ne policija.
Idėja, kad turime dekriminaliuoti atvejus, kai kas nors susigundo „suktine“, pasirodė dar praėjusioje kadencijoje. Pabrėžiu – niekas nekalba ne tik apie legalizavimą, bet ir apie tai, kad tai nėra blogas elgesys. Paprasčiausiai siūloma taikyti ne Baudžiamąjį kodeksą, o Administracinį ir įjungti pagalbos, o ne griežtų bausmių mechanizmą. Tačiau galiausiai toks siūlymas neatrado paramos ir vėl „atgimė“ jau šioje kadencijoje, daugiausia Laisvės partijos iniciatyva.
Spėju, kad tai, jog siūlymas kilo būtent iš Laisvės partijos, buvo savotiška „meškos paslauga“, nes dalis šios partijos atstovų gana laisvai kalba apie „žolę“ ir gali atrodyti, kad dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą.
Tačiau iš tiesų tai du skirtingi dalykai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ir dekriminalizavimas gali duoti vaisius, jei mes iš tiesų skirsime rimtą dėmesį kompleksinės pagalbos sistemos stiprinimui. Turiu pripažinti, kad dabartinė Vyriausybė skyrė jai papildomą finansavimą ir tai svarbus proveržis. Tačiau itin svarbu, kad šios lėšos duotų realų impulsą reabilitacijos bendruomenėms, pagalbos sistemai artimiesiems, nuosekliai prevencijai, o ne būtų skirtos pagalbos imitavimui.
Svarstant dekriminalizavimo projektą (kuris, tiesą sakant, paprasčiausiai siekia atšaukti nepasiteisinusią praktiką), buvo pasiūlyti svarbūs „saugikliai“: padidintos baudos, sudėlioti akcentai, didinant realų pagalbos prieinamumą. Tačiau, pripažįstu, nepaisant to, kad vieno balso persvara projektas prasiskynė kelią į galutinę priėmimo stadiją, tačiau tapo akivaizdu, kad sąmoningai nenorima susikalbėti.
Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų.
Parlamentarai, kurie, kiek suprantu, net nebandė gilintis į priklausomybių fenomeną, skelbė kvailas pranašystes, kad visą Lietuvą esą ketinama paversti Vilniaus taboru, kad Seimą esą valdo narkotikų verslas ir „valdantiesiems nerūpi vaikai ir jaunimas“.
Deja, dekriminalizaciją ir legalizavimą „painiojo“ net tie, kurie puikiai supranta skirtumą. Tačiau politiniu požiūriu buvo patogu sukelti tikrą politinę isteriją, esą „valdžia propaguoja narkotikus“.
Nieko keista, kad daug Lietuvos žmonių, kurie nesigilina į Seime svarstomų teisės aktų turinį, bet tik skaito antraštes, labai sunerimo ir įsijungė į bendrą riksmą. Gavau dešimtis laiškų, kuriuose maldaujama nelegalizuoti narkotikų. Tiesą sakant, kartais net pradeda atrodyti, kad aršiausi dekriminalizacijos oponentai patys kažkaip susiję su narkotikų verslu ir apie legalizavimą kalba, tirdami žmonių reakcijas.
Sutinku ir su tuo, kad nėra gerai, jog dekriminalizavimas, kaip tema, buvo pernelyg atskirta nuo pamatinio klausimo – kaip veiksmingai įgyvendinti priklausomybių prevenciją ir padėti tiems žmonėms, kurie jau serga priklausomybės ligomis, bei jų artimiesiems? Turiu pripažinti, kad prie iškreipto vaizdo prisidėjo ir žiniasklaidos antraštės, kuriose pasirodydavo „legalizavimo“ sąvoka. Politikai, prokurorai viešumoje buvo klausinėjami dažniau nei specialistai, kurie daug metų dirba priklausomybių ligų srityje.
Mano įsitikinimu, dekriminalizavimas tikrai nėra svarbiausias klausimas, kai kalbama apie pagalbą priklausomiems žmonėms bei apie kvaišalų vartojimo prevenciją. Tačiau tai svarbus žingsnis, keičiant mąstymą ir pereinant prie mokslo duomenimis paremtų sprendimų, o ne tų, kurie grindžiami gandais ir baime.
Visiškas absurdas, kai tie parlamentarai, kurie palaikė „dekrimo“ projektą, vadinami „krikščionybės išdavikais“, „degradais“. Pirmą kartą girdžiu, kad Jėzus kvietė visus sodinti į kalėjimą ir ieškojo, ką užmėtyti akmenimis. Mano galva, veikiau galima kalbėti, kad Lietuvoje susiformavo pavojinga nihilistų, kurie dangstosi krikščionybės ir tradicinių vertybių gynimu, sekta. Ji labai arši ir sugeba kelti daug triukšmo, todėl kartais atrodo, kad ji labai skaitlinga. Tačiau triukšmo lygis ir tiesos sakymas yra du skirtingi dalykai. Visiems linkiu pasitikėti ne tik skambiomis žiniasklaidos antraštėmis ir mažiau klausyti tų, kurie protestuoja prieš viską, nes visur mato tik grėsmes.
Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tiesą sakant, tai vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms, kuriems svarbu atrasti, kad gyvenimo skonis kur kas vertingesnis nei bet kurių kvaišalų.
Andrius Navickas
