NEGALI
Žmogus negali ramiai gyventi, mėgautis savo trumpalaikiu buvimu šiame vieninteliame rojuje – Žemėje.
Žmogus vis nori reguliuoti, tvarkyti kitus.
Tie kiti taip pat nori reguliuoti žmogų.
Ne tik žmogų – viską, kas yra pasaulyje – medžius, upes, ežerus, žemės gilmes – netgi debesis, kai jie plaukia ne taip ir ne ta kryptimi, kaip nori žmogus…
CITATA IŠ SKAITYMŲ
„NAIKINIMO MANIJA. Dažnai sakoma, kad masei būdinga naikinimo manija; tai yra pats pirmasis ir labiausiai į akis krentantis bruožas, ir visiškai akivaizdu, kad jis visur reiškiasi – įvairiuose kraštuose ir skirtingose kultūrose. Tą faktą visi pripažįsta ir smerkia, bet niekas kaip reikiant nepaaiškina. Mieliausiai masė naikina namus ir daiktus. Kadangi dažniausiai kėsinamasi į visa, kas dūžta – langų stiklus, veidrodžius, puodus, paveikslus, indus, – linkstama manyti, kad kaip tik daiktų dužumas skatina masės geidulį daužyti. Be abejo, naikinimo keliamas triukšmas, dūžtančių indų ir vitrinų stiklų žvangėjimas smarkiai didina griovimo džiaugsmą: tai tarsi stiprūs naujos esybės garsai, naujagimio riksmas. Ir kadangi tą triukšmą taip lengva sukelti, jis itin mėgstamas: visi kartu šaukia, o dužimo žvangesys – tarsi daiktų aplodismentai. Ypatingas tokio triukšmo poreikis esti įvykių pradžioje, kai minia dar nelabai didelė ir nieko ar beveik nieko nėra įvykę. Triukšmas žada pastiprinimą, kurio tikimasi, tai pranašingas būsimų žygdarbių ženklas. Vis dėlto būtų klaidinga manyti, kad svarbiausia čia yra lengvumas daužyti. Netrūksta atvejų, kai buvo daužomos akmens skulptūros, ir jos niokotos tol, kol likdavo nieko nebereiškiančios duženos. Krikščionys nudaužinėjo galvas ir rankas graikų dievams. Reformacijos dalyviai ir revoliucionieriai vertė šventųjų statulas, dažnai iš tokio aukščio, kad kildavo pavojus jų pačių gyvybei(…)“
Iš knygos Elias Canetti „Masė ir valdžia“, 2003
NIEKAD
Vis daugėja miestų kurių tu niekada nepamatysi
Kaip ir knygų kurių neperskaitysi niekad
Niekad yra kodinis žodis atrakinantis sielos staugsmą
Vilko raudą virš kertamos girios vilkolakio verksmą
Sningant paskutiniam sniegui ir tampant žmogumi
Be galimybės sugrįžti –
vis daugėja miestų
Kurių niekada nepamatysiu vis daugėja draugų
Tapusių niekad – niekad yra kodinis žodis
Žymintis tai kas buvo kas niekad nepasikartos