TINKLAI
Ruduo meta rūko ir lietaus tinklus.
Purvas lyg atogrąžų lianos kartais apraizgo, sukausto kojas.
Ruduo meta tinklus, tinklus liūdesio.
Aidi tas kasmet pasikartojantis atsisveikinimo kamertonas.
Jį paliečia vėjas ir lietaus lašai, kartais – krentantis lapas ar aksominis sprogstantis kaštonas.
Niekaip neišvengsi to rudens liūdesio, nykumos, kartais metančios depresijos, niūrumo tinklus ant mūsų buvimo, mūsų būsenų.
Ilgėja naktys prieš Ilges – Vėlines.
Aš esu tuose tinkluose, kartais juos plėšau, kartais esu visai jiems abejingas, kartais – pajuntu neviltį.
Kartais noriu tapti tuo saulės spinduliu, kuris vėlų rudenį praplėšia darganas ir ūkus, ir sužėri ta nežemiška, kosmine šviesa ant paskutinių lapų vario ir aukso.
Bet netapsi tuo spinduliu, jei juo netapai.
Žmogiškos formos ribotos, riboti mūsų suvokimai ir pažinimai, nors kartais patiriam iliuzijas – pasijaučiam esą begaliniai ir amžini.
Bet galbūt šiandien geriausia žinojimas – rudens nykuma neamžina, ji praeis kaip viskas praėjo, praeina, praeis…
CITATA IŠ SKAITYMŲ
„Matyt, atėjo metas labai susikaupti ir pažvelgti į savo gyvenimą.
Išvystu save bekraštės dykumos vidury. Nusimetu vakarykštį savo pavidalą, mėginu sau pačiam paaiškinti, kaip čia atsidūriau“.
Iš Fernado Pesoa „Nerimo knyga“, Odilė 2020
KITAME LAIKE
Kitame laike
Būčiau kažkas kitas –
Aukso ieškotojas
Juoduose priešmirtiniuose
Klondaiko sniegynuose
Po mėlyno speigo
Mėnulio peiliu –
Alchemikas viduramžiuos
Ieškantis amžinybės vandens
O gal vergas galeroje
Prirakintas prie irklo
Rimbais tatuiruota nugara
Praradęs bet kokią viltį
Kaip ir laisvės miražą
Vis labiau panašėjantį
Į nuo visko išvaduojančią
Motiną giltinę
