X dienos realybė šiandien ne vienam atrodo jei ne haliucinacija, tai bent jau kaip miražas. Kaip koks tolimas vaizdas iš rusų ordų žudomos Ukrainos. Iš šalies, kurioje grobiami vaikai, taip bandant naikinti tautą.
Šalia mūsų dar tebegyvena praėjusio šimtmečio X dienos vaikai. Viena iš tokių vaikų – Biržuose gyvenanti 82 metų Antanina Čyžienė (buvusi Garlauskaitė), 1948-ųjų gegužės naktį iš arklių traukiamo tremties vežimo iškritusi keturmetė.
Šio vaiko gyvenime – gabalėlis Lietuvos okupacijos, jos paliestų žmonių istorijos. Ir priminimas, kad 1940-ųjų X diena gali turėti tęsinį.
Apraudotas pasikalbėjimas
Daugelį metų kartu su Antanina tuometinėje Biržų rajono žemės ūkio valdyboje dirbusieji nežinojo šios moters gyvenimo istorijos. Nenumanė, kas slypi draugiškos, pajuokauti mėgstančios bendradarbės sieloje. O jei kas ką nors žinojo, tai tik tie, kurie lėmė, kad gabios specialistės karjeros galimybės ir atlyginimo „lubos“ būtų atitinkamos – kaip tremtiniams ir jų palikuonims.
„Kad labai baisus tas mano gyvenimas buvo“, – sako Antanina. Tai pirmasis jos atsakymas į prašymą pasidalyti tuo, ką nuotrupomis teko išgirsti iš Žemaitijoje dirbančios kolegės žurnalistės – mažąją Antaniną globojusios moters anūkės.
Ne tik pašnekovės ašarų pertraukiamas pokalbis vyko Biržuose, V. Kudirkos gatvėje, kur yra Antaninos ir Albino Čyžių namai.
Čia gyvena ir jų jaunesnioji dukra Rasa su šeima.
Antaninos Garlauskaitės gyvenimo istorija prasidėjo 1943 metų liepos 7 dieną Pasvalio rajone, Vaškų valsčiuje, Žižmių kaime. Tėvai – Antanas Garlauskas ir Agota Garlauskienė. Antanina buvo vienintelis jų vaikas.
Iš tremties vežimo – į griovį
„1948 metais gegužės 28 dieną mano tėvelius išvežė į Sibirą. Nebuvo jie dideli ūkininkai, bet ir nebiedni. Darbštūs jie buvo žmonės.
Iš kaimo išvežė du kiemus – Skaringų ir mūsų. O Simonaičiai pasikavojo. Pati apie tą naktį nieko neprisimenu, buvau tik ketverių. Girdėjau iš kitų pasakojimų. Mūsų šeimos atvažiavo naktį, antrą valandą. Kaimynas atėjo, pabudino tėvą ir sako: kinkyk arklius. Tėvas jam – palauk, aš dar paduosiu avižų. Nebeduok, arkliai nebe tavo – išgirdo iš kaimyno. Pakinkė tėvas tuos arklius, vežimą pasikrovė, o mane, susuktą į skarą, užmetė viršuj ant vežimo. Vaškų aš nepasiekiau. Netoli Adomo malūno griovin nuvirtau – nusiritau su ta visa skara, ir niekas nematė.
Rytą ėjo kaimynas Kazimieras Barauskas į Vaškus ir mane atrado tam griovy. Su visa skara parsinešė namo į Žižmių kaimą. Senas žmogelis buvo tas Barauskas. Ir Barauskienė Marijona sena. Jų dukra Apolionija – vienuolė, namuose Žižmių kaime spausdino „kronikas“, kurias jai atveždavo. Mašinėlė būdavo sklepan, Apolionija tam sklepelyje ir spausdindavo.
Pas Barauskus pagyvenau, kol sužinojo mamos tėviškė – Nečioniai (kaimas prie Tetirvinų). Mano mama buvo iš 12 vaikų šeimos, o Nečionyse gyveno mamos seserys ir brolis – Marijona, Stefanija ir Jurgis Linkevičiai. Tai pas juos mane ir nuvežė. Visi trys buvo neženoti, bet dar pakankamai jauni. Jauniausia Marytė – 1911 metų gimimo, tai jai tada buvo 37 metai“.
Išnešė į kiemą su lova ir paliko
„Pas Marijoną, Stefaniją ir Jurgį Nečionyse pagyvenau iki 1951 metų. O tada išvežė ir juos visus į Sibirą. Tuo laiku jau kolūkis buvo, Marytė kiaules liuobė ir normas ravėjo. Ji ir žuvo tam Sibiran, suvažinėjo traktorius.
O aš tada, kai vežė, palikau tiesiog kieman. Iškėlė mane su visa lova ant kiemo, nes į tuos namus jau gabenosi kiti – „pimpinai“, kaip juos ten vadino… Atsisėdusi lovoje kieme verkiu, niekas prie manęs neina, visi bijo – „banditas ant kiemo“. Man buvo 8 metai.
Tada kažkas iš to kaimo arkliu nujojo į Nemeikšiūnus pas kitą tetą – mamos seserį Oną Jasėnienę. Jai pasakė, kad taip su manim yra, tai atvažiavo kažkatras iš jos vaikų, mano pusbrolių – ar Ladzė, ar Jurgis. Jie buvo vyresni už mane. Tai naktį pusbroliai pasikrovė mane su visa lova ir parsivežė į Nemeikšiūnus“.
Trumpas tėvų grįžimas ir teismas
„Tetos Onos Jasėnienės namuose išbuvau gal iki penktos klasės. Buvau gal dvylikos, kai parvažiavo tėtis. Sakė gavęs atostogų, kad į tą Buriat Mongoliją parsivežtų mane. Ir tėtis atgal neišvažiavo. Mes su juo iš tetulės Onos grįžom atgal į Žižmius, savo namus. Jie nebuvo tuščiūs – gyveno juose tokie senukai. Seklyčioj buvo du kambarėliai, tai vienam jie gyveno, kitą mums davė. O dar gryčioj, kitam namo gale, buvo karvė.
Paskui tie žmogeliai nusipirko kokius tai namelius, patys išsikėlė ir karvę išsivedė. Mums paliko visa gryčia.
O tada pabėgo mama iš tos Buriatijos. Nu, mes visi pagyvenom kiek… Kai tėtis grįžo, tai runkelius cukrinius ėmė, o mama kai grįžo, tai gal buvo koks kovo mėnuo. Nu ir balandį atvažiavo milicija. Suėmė tėvus abu, nuteisė, nežinau, kiek metų, ir vėl išvežė ton Buriatijon, į Ulan Ude“.
Duonos troškimas
„Tėvus išvežė, vėl palikau viena. Iš namų nebeišvarė. Trylikos metų pradėjau eit Yslykio kolūkin dirbt.
Pirmais metais nieko neuždirbau, nors ten niekas neuždirbdavo. Mūsų klėty laikė kolūkio grūdus. Mes juos fukteliuodavom (valydavom), o kai jau visi išeidavo, sandėlininkė man duodavo kibirą grūdų. Tai aš juos nusinešdavau malūnan, su girnom susimaldavau ir išsikepdavau plocinių (kietos tešlos paplotėlis be mielių – red.). Išmokau ir ragaišį išsikept, bet mielių tai neturėjau. Kur būdavo koks balius, eidavau prašyt mielių.
Visko būdavo – valgyt labai norias, o duonos tai nėr. Būdavo, kad visą savaitę neturiu duonos. Tai ką, einu pas kaimynkų. Lepšienė Ona ta kaimynka buvo. Nueidavau, tai duodavo tos duonytės. Nu taip duonos norėjos, taip norėjos…
Kažkas man davė ėriuką ir aš jį auginau. O kartą susirgo ta mano avela. Veterinaras liepė ant duonos užlašint vaistų ir avelai duot. O aš, jėzusmarija, kol parėjau, tų duonų ir suvalgiau…“
Dviratis ir keturiolikmetės ūkis
„Žižmiuose prie mūsų namų buvo sodas. Pusbroliai Jasėniukai tų sodų išpurtė, obuolius pardavė ir nupirko man dviratį. Nu tai tad aš bral – ir unt Pasvalį nuvažiuodavau! Kai man tų grūdų sandėlininkė Samulionienė duodavo, tai ir vištų turėjau, ir unčių, ir kiaušinių. Aš su tuo dviračiu – unt Pasvalį, kiaušinius turguje parsiduodu ir nusiperku duonos! Avelį nusikerpu, vilnas į turgų nuvežu. Man gal jau buvo keturiolika metų. Nuo trylikos sau duoną užsidirbau.
Ona Lepšienė turėjo augintinę Genutę Mociūnaitę nuo Biržų. Tai ji man padėdavo malkų prisiruošt. Aplink tvenkinį būdavo žilvičių. Tai mes susipjaudavom tą žilvitį su piela ir pasikūrendavom.
Tetula Jasėnienė nupirko karvį. Tada aš tų karvį melž ir neš pienų su naščiais kokius du kilometrus į punktelį Payslykio kaime.“
Po keturių klasių ir šešerių metų kolūkinės „pertraukos“ – į aštuntą klasę
„Keturias klases buvau baigusi Skrebotiškyje. Šešis metus kolūky dirbau, iš jų keturis melžiau karves. Ir tada mano draugė Aldutė, katra Žvirblinių mokykloje dirbo mokytoja, surinko man knygas ir sako: eik tu mokytis į „vakarinį“ Vaškuose. Iš aplinkinių kaimų pririnko tų mokinių pilną mašiną – gruzoviką su suolais. Ir pirmininkas važiavo, nes nebuvo baigęs aštuonių, ir aš nebuvau baigusi, ir inžinierius – visi važiavom. Ir galų gale beveik visi atkrito – nebenorėjo mokytis. Palikom tik trys – pirmininkas Stankevičius, aš ir inžinierius mechanikas. Iš pradžių reikėjo pasakyti, kiek klasių esam baigę. Pasakiau, kad penkias, būsiu šeštoj. Bet nė vieno mokinio nebuvo nei šeštoj, nei septintoj klasėj – visi aštuntoj. Tai ir mane ten užrašė. Nu ir per metus mes visi trys baigėm tas aštuonias klases. Pirmininkas buvo man draugas – aš jam uždavinius spręsdavau.
Į Vabalninko technikumą įstojau ir išvažiavau mokytis, kai apie 1961-uosius iš Sibiro grįžo tėvai.
Iš karto prancūzų nemokėjau, nes Skrebotišky penktoj klasėj truputį kai mokiausi, buvo prancūzų, o jau Vaškuose – anglų. Tai aštuonių klasių baigimo pažymėjime prie užsienio kalbos buvo brūkšniukas. Vabalninke galėjau rinktis prancūzų, kurios taip pat nemokėjau.
Atsibundu, būdavo, ryto keturiom, kaip tuo laiku keldavomės, kai karves melždavom. Blėkinėn palangėn lietus barbena, o aš tik greitai puolu prie prancūzų kalbos – kad tik nereikėtų kaiman grįžt.
Technikumą baigiau „raudonu“ diplomu. Tėtis, į susirinkimą pakviestas ir išsigandęs, ar kas nenutiko, atvažiavo su purvinais kerziniais batais. Taip į prezidiumą pakviestas sėdėjo, nes „Garlauskaitė gerai mokosi“.
Tremties ženklu pažymėtas gyvenimas
Puikiai technikumą baigusi Antanina gavo paskyrimą į Biržus, rajono žemės ūkio valdybą. Dirbo selekcijos srityje – priklausė Anykščių kiaulių kontrolinio penėjimo stočiai. Įstojo į Veterinarijos akademiją, neakivaizdiniu būdu studijavo ir akademiją baigė. Daug kursinių ir diplominių darbų ji besimokydama parašė valdyboje ir rajone dirbusiems biržiečiams, kurių pavardžių nenori minėti.
Studijos sekėsi labai gerai – po trečiojo kurso Antanina norėjo pereiti į Medicinos instituto pirmąjį kursą. Tokia galimybė tuo metu būdavo. Tačiau nuvažiavusi į institutą Antanina po savaitės gavo atsakymą, kad medicinos studijuoti negalės. Priežastis – tėvų tremtis. Antanina negalėjo pasinaudoti ir Marijampolėje aukštas pareigas turėjusio studijų bičiulio siūlymu vykti dirbti į Marijampolės veislininkystės stotį. Antaninai buvo siūlomas geras vyriausiojo specialisto darbas ir pareigos, tačiau ji galiausiai išgirdo, kad ten dirbti negalės – „neleidžia saugumas“.
Biržuose Antanina visą laiką buvo eilinė darbuotoja. „Buvau prasta, kuriai neleisdavo užimti laisvų vietų. Į jas priimtų specialistų darbą dažnai turėjau atlikti aš, gaunanti mažiausią atlyginimą“, – sako Antanina. Atkūrus Nepriklausomybę sąlygos pagerėjo, kai pradėjo dirbti kontrolasistente, važinėjo į ūkius, o vėliau išėjo dirbti į apsėklinimo stotį.
„Pabėgau nuo žemės ūkio valdyboje dirbusio vyriausiojo zootechniko Rupšio“, – juokėsi Antanina. Aktyvaus darbo ji neatsisakė ir 55 metų išėjusi į pensiją.
Šeima
Visą gyvenimą vairuotoju dirbęs Albinas Čyžius kilęs iš Kupiškio krašto. Vėliau jo tėvai nusipirko namą ir apsigyveno Biržuose. Iš tarnybos armijoje grįžęs Albinas tuo metu dirbo Vabalninko technikume vairuotoju, kai sutiko Antaniną.
Susipažino pora Albinui atvažiavus iš Veterinarijos stotyje vykusio baliaus parvežti zootechnikės. Pirmasis poros pasimatymas įvyko… Pasvalio gatvės kapinėse, prie dabartinės žiedinės sankryžos. Susituokė jiedu prieš 51 metus.
„Susimetrikavom 1974 metais. Liudininkais buvo Antaninos bendradarbis Juziukas Juozapavičius ir agronomė Felicija Bieliauskaitė (Vileišiene)“, – sako Albinas. Šliūbą jau su kitais liudininkais ėmė vėliau – Biržų katalikų bažnyčioje. Už tai susirinkime sulaukė Žemės ūkio valdybos viršininko Vytauto Čingos pastabos: „To dar betrūko, kad šliūbus pradėtumėt imti“. Kam ta pastaba buvo skirta, viršininkas neįvardijo.
Gyveno Čyžių šeima Pasvalio gatvėje, biržiečių Dagių sodybos kieme stovėjusiame namelyje. Kai šeimininkai namus pardavė, Čyžiams neliko kur gyventi. Antanina mynė partkomo slenkstį, prašė pastogės. Tačiau padėjo V. Činga – davė butuką II aukšte, J. Janonio aikštės name. Ten buvo du – 11 ir 8 kvadratų kambariai, virtuvytė. Čia du vaikus turinti šeima iš Žižmių atsivežė ir Antaninos tėvus. Motiną tame butuke ir nukaršino, o tėvą parsivežė į V. Kudirkos gatvėje pastatytus savo namus.
„Tėtis nebegalėjo kęsti baisaus laidojimo namų dūdorių grojimo „pro šalį“. O jis gi klausą turėjo – giedorius buvo“, – sako Antanina apie tėvą. Dabar abiejų Čyžių tėvai ilsisi Pasvalio gatvės kapinėse – tose, kur buvo pirmasis Antaninos ir Albino pasimatymas.
Kitiems pažadėtas tėvų sklypas
Savo namą 1980 metais Čyžiai pradėjo statyti V. Kudirkos gatvėje, Albino motinos 18 arų sklype. Šalia ir stovėjo tėvų namelis. Ilgai Čyžiai vaikščiojo negaudami leidimo statybai. Paskui išgirdo priežastį – tas sklypas esą buvo pažadėtas tuometiniam rajkoopsąjungos pirmininkui. „Darbuodamasis su kastuvu pats iš jo ir girdėjau repliką, kad kas čia jo vietoje statosi“, – mena A. Čyžius.
Iš šeimos buvo reikalaujama statyti tik dviaukštį namą – esą kitokio statyba neleistina. „Nueinam pas architektą Mieliauską prašyti leidimo statyti „grybą“. Pasako, kad jūs čia man nevaikščiokit, čia turi stovėti tik dviaukštis, ir viskas. Taip sunkiai statėm tą antrą aukštą“, – pasakojo A. Čyžius.
Jiedu su Antanina sunkiai dirbo – abu ir plytas, ir akmenis nešiojo.
„Nėra tos plytos, kurios nebūčiau po tris kartus pakilnojusi“, – sako Antanina. Tuo metu šeima augino dvi darželinukes dukras.
Kad būtų laiko gyventi
„Baisi liga prieš šešis metus mane užklupo. Visa laimė, kad esam dviese“, – sako ligos kaustoma Antanina.
Ji ir vyras tikrai gali džiaugtis vaikais ir jų gyvenimu. Jaunylė Rasa Varekojienė – ne tik Biržuose žinomo „Geltono namelio“ parduotuvių tinklo įkūrėja. Rasos šeima ir sūnus Žygimantas dabar gyvena šalia senelių. Žygimantas – šaunus gimnazistas. Vyresnysis Rasos sūnus Erikas dirba Kaune.
Profesionalias dailės studijas baigusi vyresnioji dukra Kristina Čyžiūtė-Svirskienė gyvena ir dirba Kaune. Kostiumus šokių teatrui „Aura“ kūrusi Kristina dabar yra garsių žmonių aprangos dizaino kūrėja. Vienas iš tokių žmonių – išskirtiniu stiliumi pasižyminti atlikėja Jevgenija Redko. Kristinos dukra Roberta dirba stiliste Vilniuje ir rūpinasi „žvaigždučių“ stiliumi, dirba su Vaidotu Baumila bei kitais. Tarp Robertos klientų – ir žinoma politikė. Su meno pojūčiu susijusį kelią renkasi ir Kristinos dukra Evelina.
„Jei ne ta liga, gyvenimas tikrai dabar būtų geras… Bet kad nebėra kada gyventi“, – ištaria gyvenime daug iškentusi Antanina.
Ji gimusi liepos 7 dieną, todėl gimtadienio išvakarėse Valstybės dieną švenčianti šeima gieda Lietuvos himną.
„Esame tikri lietuviai“, – sako Rasa. „Kitaip negali būti“, – ištaria jos mama Antanina.
