Naujas vardas Lietuvos muzikos grojaraščiuose – Ivè. Jos balsas – kaip šilta šviesa tamsiame kambaryje: švelnus, melodingas, bet galintis pasiekti giliausias emocijas.
Pirmą kartą savo kūrybą pristatanti atlikėja debiutuoja su daina „Gone“. Tai daina apie praradimą ir ilgesį. „Rašydama ją išliejau daug ašarų, bet kartu atsirado ir labai jautrus, emocionalus kūrinys. Dabar esu laiminga, kad jis gimė“, – sako iš Biržų kilusi Ivè-Iveta Skujytė – Dargužė.
Iveta viliasi, kad jos muzika taps terapija tiems, kurie pasiklydo savo jausmuose. „Kartais mums visiems reikia gerai „išsiverkti“ per kažkieno dainą, kad paleistume savo istoriją“, – sako ji.
Ivè – vardas, lydintis ją nuo vaikystės: taip ją vadino artimiausi žmonės. Į muziką ji atėjo iš medicininės chemijos pasaulio. Dabar jos laboratorija – pianinas, balsas ir įrašų studija.
– Iveta, kaip prasidėjo jūsų kelias į muziką?
– Keista, bet mano muzikinis kelias prasidėjo visai ne nuo muzikos. Būdama dar visai mažytė Biržuose lankiau teatro būrelį pas Loretą Gasiūnaitę. Gerai pamenu, kaip per įvairius teatro etiudus ar improvizacijas dažnai jausdavausi nepatogiai – atrodė, kad turiu save prievartauti. Lengviau buvo kažką kopijuoti, nei sugalvoti savo. Ir tik dabar suprantu, kaip viskas pasikeitė: šiuo metu man daug svarbiau sukurti savą muziką, nei dainuoti kitų – koverių jau nebenoriu, turbūt atsidainavau. Įvairūs teatriuko pasirodymai buvo pirmasis tikras prisilietimas prie meno pasaulio.
– Jums teko ir šokti. Ką davė šokiai?
– Po teatro sekė daug metų šokių – baletas, pramoginiai, tautiniai šokiai. Labai gerai prisimenu šokius pas Danguolę Kalkienę – ketveri gimnazijos metai su ja buvo ne tik patys gražiausi, bet ir labai brandinantys. Dalyvavome Dainų šventėse, respublikiniuose konkursuose. Mūsų mokytoja nuolat rodė pavyzdį, kaip reikia pasitempti prieš išeinant į sceną, kaip svarbu šypsotis ir spinduliuoti. Tai turbūt viena svarbiausių vertybių, kurias išsinešiau, – noras būti scenoje ne dėl savęs, o dėl emocijų, kurias galiu suteikti kitiems.
– Kokie žmonės Biržuose jūsų veiklą labiausiai palaikė?
– Visus tuos ketverius metus turėjau puikią muzikos draugę Tomą Rožėnienę, su kuria per pertraukas grodavome ir dainuodavome. Lankiau chorą pas mokytoją Danguolę Kazakevičienę – jai esu labai dėkinga už palaikymą ir vokalinį ugdymą. Buvo ir kurioziškų situacijų: pavyzdžiui, 2012-aisiais prieš „Dainų dainelę“ mano treneris norėjo, kad dalyvaučiau lengvosios atletikos varžybose, bet turėjau atsisakyti – saugojau balsą. Tada turbūt jau instinktyviai žinojau, kad mano kelias bus muzikoje.
– Kokius pasirodymus Biržuose prisimenate ryškiausiai?
– Pamenu įvairius renginius, kuriuose dainavau solo. Tuo metu buvau „pagarsėjusi“ kaip Ievos Norkutės „Raudonų vakarų“ muzikinės versijos atlikėja.
Vienais priešpaskutiniais gimnazijos metais net su visa pramoginių šokių grupe buvome paruošę pasirodymą su šokiu.
Bet po kiekvieno pasirodymo man būdavo taip gėda, kad net negalėdavau savęs klausyti. „Dainų dainelės“ įrašo taip ir nemačiau – iki šiol kaupiuosi.
– Kas jus įkvėpdavo ir vesdavo pirmyn?
– Kadangi veiklų turėjau labai daug, ausinukai tapo mano geriausiais draugais.
Klausydavau įvairios muzikos, svajodavau.
Į koncertus eidavau ne tik pramogai – stebėdavau, analizavau, vertinau, kaip viskas daroma.
Ir kaskart galvoje sukosi ta pati mintis: aš irgi galiu ten būti. Tik reikia daug darbo ir pastangų.
– Ką jums reiškia Biržai?
– Mano mylimi Biržai – tai vieta, kurią visada nešiojuosi širdyje. Čia praleidau nepaprastai gražius metus, čia mane augino daugybė nuostabių žmonių.
Nuoširdžiai dėkoju šeimai, draugams, mokytojams, bendruomenės žmonėms – visiems, kurie prisidėjo prie mano augimo, skatino ir tikėjo.
– Polinkį į menus turbūt gavote ir su genais?
– Taip, turbūt ne atsitiktinumas, kad mano senelis – dailininkas Egils Skuja.
Menas mūsų šeimoje visada buvo gyvas ir palaikomas, todėl man niekada nekilo abejonių, kad mano kelias bus kūryboje.
Net jei trumpam buvau nuklydusi į chemijos mokslus, viduje visada žinojau – mano tikroji laimė yra muzikoje.
– Apie ką svajojate šiandien?
– Svajoju pirmąjį savo koncertą surengti Biržų pilyje.
Mano senelis ten surengė tiek daug parodų per savo gyvenimą, o aš noriu pratęsti tą kūrybos liniją – tik kita forma. Esu pasirengusi atnešti kitokį meną į Biržus – tokį, kuris gimsta iš jausmų, emocijų ir autentiškumo.
Parengė Jurgita Morkūnienė
