Kai mėginame suvokti Biržų krašto istorinį laiką, matome, kaip tiršta įvykių, kiek dramatizmo, koks jis reikšmingas Lietuvos, Europos kontekste.
Radvilų giminės svoris – reformacija (BrastosBiblija muziejuje) – 1863 – 1864 metų sukilimo nuožmiausi mūšiai Lietuvoje – spaudos draudimas su raunamais kryžiais ir knygnešių karaliumi Jurgiu Bieliniu – Smetonos Lietuva – pokario kovos (Bronius Krivickas, Mamertas Indriliūnas, Steponas Giedrikas – Girietis) – sovietmetis, kad jį kur, bet vis tiek su krepšinio legenda – Atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikas su grįžusiu Jonu Meku – karas Ukrainoje su nužudytu Mantu Kvedaravičiumi. Čia tik štrichai ir herojai, tapę simboliais. Kur galėtų būti iliustruota, paveiki laiko juosta? Kasdien su mumis.
Renginių tikrai daug, bet nuolat iškyla generalinio naratyvo, esminių dominančių stoka. Nėra telkiančios, koordinuojančios lyderystės/institucijos. Galbūt todėl, kad viskas politizuojama ir intelektualios diskusijos jau (dar?) neįmanomos. Vis klumpam dalindami garbę ir šlovę.
Vis dėlto mūsų tapatybės politika, konkurencinė kova už pripažinimą labai fragmentiška ir sekli, vis praleidžiamos progos įvertinti ir įsivertinti. Renginių tikrai daug, bet nuolat iškyla generalinio naratyvo, esminių dominančių stoka. Nėra telkiančios, koordinuojančios lyderystės/institucijos. Galbūt todėl, kad viskas politizuojama ir intelektualios diskusijos jau (dar?) neįmanomos. Vis klumpam dalindami garbę ir šlovę.
Jubiliejiniai 1863 – 1864 sukilimo metai
Praėjo 160 metų nuo sukilimo prieš caro valdžią, rusai vėl žudo Ukrainoje, Z. Sierakausko palaikai rasti ir perlaidoti Rasų kapinėse 2019 m. O juk žymusis sukilimo vadas buvo sužeistas, išduotas ir suimtas pas mus, Skrebiškio dvare. Tokios egzistencinės istorijos sąsajos yra aukso vertės ir būtent jos turėtų būti reflektuojamos jubiliejų proga, jos turėtų telkti biržiečius, politikus. Vien Z. Sierakausko biografija ko verta!
„Apkabink mano kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“, – taip, pasak legendos, Zigmundas Sierakauskas atsisveikino su savo žmona Apolonija.
O juk žymusis sukilimo vadas buvo sužeistas, išduotas ir suimtas pas mus, Skrebiškio dvare. Tokios egzistencinės istorijos sąsajos yra aukso vertės ir būtent jos turėtų būti reflektuojamos jubiliejų proga, jos turėtų telkti biržiečius, politikus. Vien Z. Sierakausko biografija ko verta!
Sukilimo pralaimėjimo nuojauta buvo visada, bet trauktis neleido bajoriška garbė ir laisvės siekis.
Apie tai kalbėta ir šiemet tradiciniame renginyje Valstybės dienos proga prie Anglių kalno, sakralioje vietoje, prie bevardžių didvyrių kapo. Apie drąsą būti ir laisvę, apie tai, kiek galima, ar įmanoma perduoti iš kartos į kartą laisvės, Tėvynės meilės geną. Ar ne apie tai reikėtų galvoti žiūrint į tą patį kryžių, prie kurio meldėsi partizanai? Esi ne vienas, esi tęsinys – bene reikšmingiausias išgyvenimas.
Savivaldybės žinutėje liko tik sakinys, kad aukotos Šv. Mišios.
Suprantu, kad alergizuoja kai kurios asmenybės, bet čia ne apie tai. Čia apie tapatybės paieškas, yra daug minėjimo formų, pvz., aplankyti Z. Sierakausko kapą Vilniuje, surengti solidžią konferenciją ar bent jau parašyti empatišką savivaldybės vadovo/ų žodį – pamirštas žanras, liko tik trumpi sveikinimai. Žodis turi ir telkimo, ne tik skaldymo galią. Tiesa, muziejus pavasarį organizavo edukacinį žygį moksleiviams, bet ar tikrai to pakanka? Neišnaudojamos vizualinės priemonės – geri tekstai Biržų viešosiose erdvėse.
„Apkabink mano kaklą stipriau, kad tą valandą, kai smaugs kartuvių kilpa, prisiminčiau tavo rankų apkabinimą“, – taip, pasak legendos, Zigmundas Sierakauskas atsisveikino su savo žmona Apolonija.
Sukilimo pralaimėjimo nuojauta buvo visada, bet trauktis neleido bajoriška garbė ir laisvės siekis.
Laisvė pirmiausia yra džiaugsmas
Rašau, norėdama padėkoti Vytautui Einoriui, kuris dar niekad taip nekalbėjo – paprastai, jautriai, graudžiai nutildamas, kai prisiminimai gniaužė gerklę. Kartais atrodė, kad kalbėjo pats sau, lyg atiduodamas duoklę žuvusiems kaimynams, pažįstamiems, Lietuvos partizanams. „Jūs nežinote, ką reiškia gyventi baimėje, slėptis nuo šūvių, matyti užmuštus jaunus vyrus, savo kaimynus. Tai dabar vyksta Ukrainoje.“ V. Einoris prisiminė, kad Anglių kalnas visada buvo šventa vieta, net vaikai visada žinojo, kad negalima dūkti, aplinkinių kaimų žmonės ateidavo pasimelsti. O pokario metais čia rinkdavosi Lietuvos partizanai – po laimėjimų ir pralaimėjimų. Anot V. Einorio, ateidavo ir Stepukas, labai mandagus ir tvarkingas, todėl „gaspadine“ vadintas. Po valgio būtinai sutvarkydavo stalą ir iš kitų to reikalavo. Stepukas – tai Biržų girioje žuvęs partizanų vadas Steponas Giedrikas – Girietis. Būtent jo vardu pavadinta Biržų šaulių kuopa, ir šio liudijimo klausėsi jaunieji šauliai. Ar suprato jie akimirkos vertę?
Sudėtingiausia rasti telkiančius idėjas ir formas?
Iš tiesų Anglių kalno paminklas yra ne tik atminimo ženklas, bet ir kontraversiško likimo, Lietuvos istoriją apibendrinantis simbolis. Betoninis paminklas – kryžius atlaikė ir sovietmetį, nes simbolizavo kovas prieš carą.
Tas pats vyksta dabar – vieni bando perrašyti Sąjūdžio istoriją, kiti demonizuoja Ukrainos vėliavos akciją NATO susitikimo metu, labiausiai pažengę apskritai neigia laisvos Lietuvos pažangą, nes viskas blogai ir dar Šimonytė negražiai apsivilkus.
Tai dar vienas įrodymas, kaip galima manipuliuoti, ideologizuoti. Tas pats vyksta dabar – vieni bando perrašyti Sąjūdžio istoriją, kiti demonizuoja Ukrainos vėliavos akciją NATO susitikimo metu, labiausiai pažengę apskritai neigia laisvos Lietuvos pažangą, nes viskas blogai ir dar Šimonytė negražiai apsivilkus. Todėl taip svarbu prisiminti, suprasti, susitarti, kad istoriniai jubiliejai, valstybinės šventės nebūtų formalios. Ne tik tyliai iškelti Ukrainos vėliavą, bet ir pakviesti visus tą padaryti. Laukiu proveržio, naujos, jaunos, idėjas generuojančios sąmonės.
Irutė Varzienė, Biržų rajono savivaldybės tarybos Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos pirmininkė
