Gegužės 20 dieną prie Biržų Radvilų pilies į atsargą buvo išleistas Krašto apsaugos savanorių pajėgų 5-osios rinktinės 509 pėstininkų kuopos vadas kapitonas Modestas Lapienis: vyko kuopos simbolio – vėluko – perdavimo ceremonija. 23 metus M. Lapienis atidavė garbingai kario tarnybai. Buvo smalsu sužinoti, kas lėmė jo sprendimą pasitraukti į atsargą ir kas lėmė norą didžiąją gyvenimo dalį tarnauti tėvynės gynyboje. Su Modestu Lapieniu taip pat kalbėjome apie jo vaikystę, iššūkius tarnyboje, pomėgius ir tai, kas turėtų motyvuoti jaunuolius rinktis kario kelią.
– Modestai, iš kur esate kilęs?
– Germaniškietis. Gimiau Germaniškyje, ten lankiau pradinę mokyklą, po to dvejus metus mokiausi Suoste, o kai Germaniškyje pastatė mokyklą, grįžau mokytis ten. Tiesa, pirmąjį pusmetį daugiau nešiojom daiktus ir dirbom. Vidurinę baigiau Nemunėlio Radviliškyje. Pasakysiu tiesiai šviesiai: nelabai mokiausi. Buvau tiksliukas, tai fizikos, chemijos, matematikos mokytis man nelabai ir reikėjo. O kalbos – strigo. Ir dabar nemoku nei skaityti, nei rašyti (juokiasi).
– Kodėl renkantis profesiją nugalėjo noras būti karininku?
– Augau be tėvo. Mūsų – vaikų – šeimoje buvo penki. Mama dirbo zootechnike, fermos vedėja, nuo mažens mane pratino prie darbo. Jau šešerių metų gavau pirmąjį savo atlyginimą: tris rublius ir penkiasdešimt kelias kapeikas. Nepamenu nė vienos vasaros be darbo: valiau fermą, šėriau karves, dirbau piemeniu… Karves ganiau nuo 10 metų. Su 200 karvių – vienas. Pirmi metai buvo labai sunkūs, paskui įsivažiavau. Nuo 14 metų Germaniškyje vesdavau diskotekas. Mane buvo įdarbinę 0,25 etato. Gal dėl to darbo ir nepaslydau gyvenime. Būčiau norėjęs studijuoti Kauno technologijos universitete Mechanikos fakultete, bet nebuvo šansų – mama neturėjo galimybės išleisti manęs į mokslus. O Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje mokslas buvo nemokamas. Darbo buvau ragavęs, krūvio nebijojau. Stojant tereikėjo išlaikyti matematikos egzaminą ir fizinio pasiruošimo normatyvą. Pirmą kartą bėgau tris kilometrus ir normatyvą išlaikiau. Prieš matematikos egzaminą nuėjau į konsultaciją ir pastebėjau, kad profesorius, spręsdamas uždavinį, du kartus suklydo, bet atsakymą parašė teisingą. Todėl į kitas konsultacijas nenuėjau, bet egzamino uždavinius lengvai įveikiau. Taip tapau Akademijos kariūnu.
– 23-ejus metus atidavėte kariuomenei. Kodėl dabar nusprendėt trauktis į atsargą?
– Kariuomenėje esu nuo 1998 metų rugpjūčio 3 dienos. Tarnavau dviejose vietose: 13 metų mokomajame pulke ir likusį laiką KASP Vyčio apygardos 5-ojoje kuopoje. Vėlai, tik 2013-aisiais, gavau kapitono laipsnį, nes koją pakišo anglų kalbos mokymasis. Mokomajame pulke pagrindinis darbas buvo su šauktiniais, kurie keisdavosi kas 3 – 4 mėnesiai. Buvau būrio vadu, kuopos vado pavaduotoju, Mokymo poskyrio viršininku… 2015 metais atkeliavau į Pasvalį, o 2016-aisiais kartu su dabartinės rinktinės vadu, pulkininku leitenantu Audriumi Kavoliūnu prisidėjome prie to, kad kuopa būtų atkurta Biržuose. 2016 m. tapau Biržų kuopos vadu.
Iš kariuomenės nepasitraukiu ir dabar, liksiu kariu savanoriu. Tačiau nutariau nerti dar ir į savo labai mėgstamą sritį – mechaniką. Ketinu kurti savo įmonę, montuoti saulės elektrines, šildymo sistemas. Noriu praplėsti savo veiklos diapazoną.
– Koks buvote kuopos vadas: reiklus ar labiau atlaidus?
– Kai pradėjau vadovauti Biržų kuopai, karių savanorių buvo 23 – visi parkeliavom iš Pasvalio, nes iki tol biržiečiai tarnavo Pasvaly. Metų pabaigoje karių buvo jau apie 50. Iki šiol kuopoje yra apie 60 ir daugiau karių. Manau, kad buvau griežtas, reiklus, stipriai užsidegantis, o kartais net isteriškas (juokiasi).
– Tai gal ne toks baisus, kad kariai neišsilakstė?
– Susigyvenom, susidraugavom.
– Buvote misijoje Malyje. Ar tai buvo sunkiausias iššūkis Jūsų tarnyboje?
– Malyje nebuvo sunkiausia, nors iššūkių buvo daug. Žinojom, kur važiuojam, ruošėmės, dirbom. Malyje visi buvom vieningi, draugiški. Kur kas sunkesnė misija buvo tuomet, kai prasidėjo kovido pandemija ir uždarė sienas, o mes naktį išvažiavom į pasienį su Latvija. Pradžioje niekas nežinojo, ką reikia daryti. Tačiau pačiu sunkiausiu iššūkiu įvardinčiau pirmąjį pusmetį Karo akademijoje. Man mama visuomet kėlė tikslus, tačiau manęs nekontroliavo. Žinojau, ką turiu padaryti, bet savo laisvu laiku dariau, ką tik noriu: kada norėdavau išeidavau, kada norėdavau – grįždavau. O Karo akademijoje man nurodinėja, ką turiu daryti, už mane dvejais metais vyresnis jaunuolis! Buvo šokas. Skraidžiau kaip laisvas paukštis ir staiga pakliuvau į narvelį. Reikėjo laiko priprasti.
– Kaip pratinotės prie „narvelio“?
– Man sekėsi tikslieji mokslai, taikomoji mechanika ėjosi kaip iš pypkės. Buvau ramstis tiems, kam nesisekė. Būrys mūsų buvo draugiškas, tai išgyvenau. Tik kartą per visą gyvenimą gavau nuobaudą 15 parų neišeiti iš Akademijos teritorijos, nes nepranešęs išvažiavau pas tetą. O tai reiškė, kad du savaitgalius negalėjau grįžti namo.
– Ar pamenate dieną, kai prisiekėte tarnauti tėvynei?
– Esu prisiekęs du kartus: pirmoji priesaika – kariūno Karo akademijoje, antroji – karininko. Pirmąjį karininko laipsnį 2002 m. man suteikė Prezidentas Valdas Adamkus.
– Kas per visus tarnybos metus labiausiai paglostė širdį?
– Kai grįžau tarnauti į savo kraštą ir galėjau „išjungti“ gramatinę kalbą bei kalbėti savo tarme. Tai buvo tas pats, kas grįžti namo.
– Kaip manote, kodėl kai kurie jaunuoliai nenori eiti į karo tarnybą?
– Nuo mažų dienų reikia kalbėti, kad laisvė nėra duotybė. Vaikystėje dažnai važiuodavau į Rygą aplankyti brolio, kuris augo pas įmotę, kurią mes iki šiol vadiname tante. Ji buvo politinė kalinė. Ji mums daug apie tai kalbėdavo. Kaip tik Sausio 13-ąją viešėjau Rygoje pas brolį. Man tuomet buvo 10 metų. Naktį ji mus prikėlė ir žiūrėjome per televiziją, kaip Vilniumi rieda tankai. Aš, vaikas, tuomet galvojau: kodėl tų tankų niekas neapipila benzinu ir nepadega? Todėl ir dabar, suprasdamas, kad galiu būti naudingas, lieku kariu savanoriu ir visuomet esu pasiruošęs ginti šalį.
– Esate vienas iš Radvilų žygio Biržuose organizatorių. Kodėl Jums rūpi visuomeninė veikla?
– Pirmąjį žygį organizavo Lietuvos kariuomenė 2001 m., kuomet dar tarnavau mokomajame pulke. Pats žygiavau visuose žygiuose. Tada tapau vienu iš šio žygio organizatorių. Man dar tarnaujant mokomajame pulke buvo šio žygio atsisakyta. Grįžęs tarnauti į Biržus norėjau žygį atgaivinti. 2017 m. kartu su šauliais ir Biržų krašto muziejumi žygį atgaivinome. Šiais metais vyks jau 8-asis Radvilų žygis Biržuose. Kasmet mūsų kuopa dalyvauja Sausio 13-osios bėgime, valstybinėse šventėse. Ir dabar, kai pasitraukiau į atsargą, visuomet dalyvausiu renginyje Anglių kalne liepos 6-ąją – Valstybės dieną, visada lankysiu partizanų, laisvės kovotojų kapus per Vėlines. Tai man labia svarbu.
– Tarnyba reikalauja daug fizinių jėgų, įtampos. Kaip nuo to pailsite?
– Reikia prižiūrėti savo ir mamos, kuri prieš porą metų mirė, sodybas. Darbo užtektinai. Reikia skirti laiko šeimai. Todėl laisvo laiko lieka tik naktį. Vienas didžiausių mano pomėgių – keliauti su šeima kemperiu. Išmaišėme Lietuvą, buvom Estijoje, Latvijoje, Lenkijoje.
– Gal kuris iš Jūsų vaikų ketina ar pasirinko kario kelią?
– Vyresnėlis, 21-erių Dominykas nesižavi kario tarnyba, bet KASP priklauso. Jis studijuoja mechatroniką ir robotiką. Devyniolikmetė Viktorija dar tik rinksis gyvenimo kelią. Mūsų jaunėlė devynmetė Miglė kol kas mane ir vyresnėlį brolį nugali tik šachmatų kovose.
– Pabaigai siūlau pasakyti motyvacinę kalbą jaunimui, kodėl verta rinktis kario kelią.
– Renkantis karininko kelią, reikia nusiteikti didelei atsakomybei, kurios šiais laikais daug kam trūksta. Kariui reikia tik kantrybės ir darbo. Šiuolaikinis karys nėra sniego kasėjas ar valytojas. Jis tarnauja tam, kad taptų kariu. Reikia nusiteikimo: į tarnybą eini ne prabūti jai skirto laiko, o mokytis ir pasiruošti. Jei nusiteiksi mokytis, tarnybos laikas prabėgs labai greitai. Šiais laikais paprastas karys nebereikalingas. Turi įgyti inžinerinių, technologinių bei kitokių žinių. „Žalias“ karys yra tik mėsos gabalas.
– Ačiū už pokalbį.
