Kunigas Raimundas Zimka Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje tarnauja nuo rugpjūčio pradžios, į Biržus atvykęs po ketverių metų tarnystės Anykščiuose. Mėnuo – neilgas laikas išsamiau susipažinti su Biržų, Nemunėlio Radviliškio, Suosto parapijų žmonėmis. Todėl šiandien daugiau kalbamės apie kelią į kunigystę, piligrimystę ir pirmuosius kunigo metus Anykščių krašte.
– Esate iš Alantos, Molėtų krašto, gausios šeimos…
– Šeimoje augome šeši broliai, aš buvau trečias. Mama ir tėtis buvo felčeriai, dirbo tuometinėje sanepideminėje stotyje Molėtuose, važinėdavo į darbą, o broliai augino brolius. Man vyriausias brolis buvo kaip tėvas – beveik penkiolika metų vyresnis. Tėtis pernai mirė, mama ir dabar gyvena Alantoje su vienu iš brolių, greta gyvena kitas brolis, kuris ūkininkauja. Mama yra giliai tikinti ir nuo mažumės skatino mūsų tikėjimą. Visi broliai, nuo vyriausio iki mažiausio, nuo pat vaikystės ėjome į bažnyčią, patarnaudavome Mišiose.
– Patarnaudavote tuo metu, kai tikėjimas buvo persekiojamas…
– Mokykloje patirdavau pašaipų, replikų iš mokytojų, o tada – ir iš vaikų. Bet nepaisydavau tų pašaipų, nes niekada nebijojau eiti prieš srovę. Gal visiems iš savo šešių vaikų mama pakuždėdavo: gal į kunigus norėtum, bet ne visi paklausė. Aš irgi ne iš karto išgirdau mamos norą. Dešimtoje klasėje apsisprendžiau: stosiu į kunigų seminariją. Vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje suabejojau. Broliai vedė, sukūrė šeimas.
Galvojau – gal ir mano toks kelias. Mama gal ir nuliūdo, tikėjosi, kad po mokyklos stosiu į seminariją, klebonas, kuris ruošė mane, irgi nesidžiaugė. Bet norėjau pagalvoti, apsispręsti. Alantoje yra aukštesnioji žemės ūkio mokykla, į ją stojau tam, kad pratęsčiau laiką apsisprendimui. Besimokant atsirado galimybė mokytis Norvegijoje pagal mainų programą. Norvegijoje mokėmės anglų kalba, palietėme įvairias žemės ūkio sritis. „Įsikabinau“ į Norvegiją: kelias vasaras važiuodavau po keletą mėnesių padirbėti žemės ūkyje, prie statybų. Grįžęs tarnaudavau bažnyčioje, pasavanoriaudamas Marijos radijuje, Jaunimo centre. Gal dešimt metų buvau Krašto apsaugos savanoris. Laisvalaikiu sportuodavau, nors to laisvalaikio nebuvo daug – kaime netrūkdavo darbų.
– Esat patyręs piligrimas. Ar suskaičiavot savo nueitus kilometrus?
– Panašiai 7000 km pėstute susidarytų, jei sudėsime visas tris piligrimines mano keliones. Pirmoji buvo iš Lurdo į Šiluvą, skirta 150-osioms Šiluvos stebuklo metinėms. Anksčiau pats kalbėdavau: nesąmonė, kaip gali tiek kilometrų eiti pėsčiomis… 2006 m. mano brolis ėjo į Jeruzalę, o po dvejų metų nežinau, kas man atsitiko Lurde, kad pakviestas pats prisidėjau prie žygeivių. Tąsyk mus lydėjo kunigas Kazimieras Ambrasas. Ši pažintis, kaip ir visa keturių mėnesių kelionė, tapo labai svarbi. 2010 m. keliavau Šv. Jokūbo keliu iš Lurdo į Portugaliją, o 2011 m. – iš Lietuvos (kelionė prasidėjo Kryžių kalne, mus išlydėjo vyskupas Eugenijus Bartulis) – į Bosniją ir Hercegoviną. Žygyje fiziškai sunku kokias dvi-tris pirmąsias savaites. Per dieną tenka nueiti nuo 20 net iki 50 kilometrų, o eidami pasikeisdami nešam kryžių, vėliavas, statulas. Iš pradžių visą kūną skauda, prisėdi kelionėje ir vargiai atsistoji, kojos pilnos pūslių. Vyresni žmonės ėmė mokyti: prisižiūrėk padus, nes tuoj nepaeisi. Tarkim, į pūsles įsiverdavom siūlą, kad skystis ištekėtų. O kai palyja, dar sunkiau eiti, pūslės trinasi dar labiau. Paskui kūnas taip pripranta prie to krūvio, kad 20 kilometrų nueini tarsi poilsiaudamas.
Tačiau fizinis nuovargis greitai užsimiršta. Žygiuose išmoksti vertinti kitus dalykus, dvasiškai labai praturtėji, tuo pačiu atsiskleidžia visos žmogaus savybės, pats save pradedi geriau pažinti, o grįžęs į daugelį dalykų žiūri kitomis akimis. Įspūdžių – daugybė. Kasdien sutinki naujų žmonių, bendrauji. Kai keliavome per Portugaliją, ten tuo metu buvo labai daug gaisrų, o mus mieliausiai sutikdavo gaisrininkai: patys priimdavo, palydėdavo ir prašydavo melstis, kad nebūtų gaisrų. Visose kelionėse dažniausiai nakvodavome parapijų namuose, mokyklose, tik Lenkijoje mūsų laukdavo lovos, nes giliai tikintys lenkai, sužinoję, kad per miestą ar miestelį eis piligrimų grupės, susirinkdavo, kviesdavo į savo namus. Lenkai tvirtindavo: piligrimas į namus – Dievas į namus. Daug žmonių Lenkijoje mus sutikdavo, palydėdavo žygiuose, kartu melsdavosi. Kraštuose, kur mažai katalikų, į mus žiūrėdavo įtariau…
– Ar piligriminiai žygiai buvo kelio į kunigystę pradžia?
– Piligrimystė man buvo mąstymo ir pasirinkimo laikas, galimybė suvokti, ar kunigystė yra mano kelias. O paskutinis žygis buvo padėkos žygis, kad apsisprendžiau, kad jau pasirinkau. Nenorėjau į seminariją stoti aklai, skubotai, norėjau subręsti šiam keliui, kitokiam gyvenimo būdui. Gyvenime buvo įvairių įvykių, kurie man padėjo pasirinkti. Ir džiaugiuos, kad tikrojo kelio ieškojau, kad Dievo valia buvau į jį kreipiamas.
Būdamas trisdešimt trejų rudenį grįžau iš piligriminės kelionės, nuvežiau dokumentus į Kauno kunigų seminariją, bet nesusidarė kursas, teko metus palaukti, todėl mokytis pradėjau trisdešimt ketverių. Kai pradėjau studijuoti, pats savęs klausiau: gal be reikalo tiek metų nuo šio pasirinkimo bėgau, o gal to bėgimo kaip tik reikėjo, kad suprasčiau savo tikrąjį pašaukimą.
Kai jau įstojau, pajutau, kad mane šiuo keliu veda, man viskas gerai klojosi. Nos buvau vyresnis, jau kiek atpratęs nuo mokymosi ir knygų, man nebuvo sunku vėl prie jų grįžti. Klioviausi malda ir savo darbu. Sėkmingai parašiau ir apgyniau magistro darbą, gavau dešimtuką.
Liepos 20 dieną, kai buvo šventimai, man įteikė paskyrimą į Anykščius. O pirmąsias Mišias aukojau Alantoje, savo gimtojoje parapijoje.
– Kokių kunigų pavyzdžiu norėtumėte sekti?
– Turiu keletą pavyzdžių. Mane žavi šv. Jonas Marija Vianejus, šv. tėvas Pijus iš Pietrelčinos, esu ten lankęsis, gyvendamas Norvegijoje Mišias iš Pietrelčinos per televiziją stebėdavau. Žavi popiežius Pijus X. Tai šventieji, kurie mano gyvenimą sujudino.
Daug įtakos mano apsisprendimui padarė šviesus kunigas Kazimieras Ambrasas, lydėjęs piligrimystėje, rašęs rekomendaciją į kunigų seminariją. Kunigas Kazimieras Girnius mane skatino ir ruošė kunigystei, kai dar buvau mokinys. Žavėjo Jonas Balčiūnas, degantis kunigas, tremtinys, patarnaudavau prie šio kunigo. Šie kunigai mane augino, skatino kunigystei.
– Kokią gero kunigo savybę išskirtumėte?
– Šiluma, nuoširdumas, paprastumas bendraujant su žmonėmis. Pats esu paprastas žmogus ir pastebiu, kad žmonėms patinka tas paprastumas. Anykščiuose su manimi bendraujantys žmonės dėl per didelio griežtumo nesiskundė. Turiu įvairios patirties ir gerai suprantu panašios patirties žmones. Kad ir tuos pačius emigrantus. Juos puikiai suprantu, nes esu buvęs jų vietoje, dirbęs sunkiai, patyręs didelį Lietuvos ilgesį.
– Kas Anykščiuose labiausiai įstrigo kunigo tarnystėje?
– Žmonių lankymas. Yra tradicija lankyti žmonės, ypač – mažesnėse parapijose. Lapkritį, apie Visus šventuosius, prasidėdavo Dabužių, Debeikių parapijų, Anykščių miesto žmonių lankymas. Eini – našlės, našliai… Norėjau padėti žmonėms po pandemijos, vieni iš jų jau nebegalėdavo patys ateiti į bažnyčią, kiti gal nebedrįsdavo. Eidavau pasiruošęs teikti Sakramentus: išpažinties, komunijos, ligonių patepimo. Pabendrauji su žmonėmis, pasikalbi, atsakai į jiems kilusius klausimus. Patiko šis santykis. Ir kitos pareigos malonios: krikštas, santuokos. Laidoti man irgi patikdavo, bendrauti su artimaisiais, paguosti, kartais – paaiškinti tikėjimo dalykus, leisti žmogui suprasti, kad kunigai ir bažnyčia – ne paslaugų įmonė.
Kartais vyresni žmonės, dar galintys vaikščioti, pasako į bažnyčią neinantys, namuose pasimeldžiantys. Pasimelsti vienumoje gerai, bet reikalingas ir gyvas santykis su Dievu. O gyvą santykį patiriame bažnyčioje, per Sakramentus. Priimu komuniją – susivieniju su Dievu per duoną. Bažnyčioje Dievą garbiname visomis savo juslėmis, kartu meldžiamės kaip bendruomenė.
– Kuo Jūsų pareigos ypatingos Biržuose?
– Buvau vikaras Anykščiuose, esu vikaras Biržuose. O vikaro pareiga – klausyti klebono, padėti jam daugelyje darbų. Jau aukojau Mišias Nemunėlio Radviliškyje, Suoste, Germaniškyje. Ir labai tuo džiaugiuosi, nes man patinka bendrauti su mažesnių miestelių žmonėmis. Beje, iš Suosto buvo kilęs mano amžiną atilsį tėvukas, todėl aš jaučiuosi pusę šaknų turįs Suoste. Dabar tėčio gimtojoje vietoje – tik medžiai ir pievos. Anksčiau lankytis Suoste neteko, nes senelį iš Suosto tėvai į Alantą atsivežė, kai aš buvau dar mažiukas. Per miglą prisimenu senelio laidotuves…
– Biržai – ekumeninis kraštas…
– Kai važiavau į Biržus, tai žinojau. Noriu susipažinti, pabendrauti su skirtingų konfesijų kunigais. Juk Kristuje esame viena. Per rugsėjo 1-osios šventę gimnazijoje susipažinau su evangelikų reformatų bažnyčios kunigu Rimu Mikalausku, maloniai pabendravome. Kai studijavau, rašiau darbą apie ekumenizmą, daugiau pasidomėjau šia tema.
– O laikas tik sau, pomėgiai?
– Hobių turiu visokių. Anksčiau sunkumus kilnodavau, dabar nugara nebenori leisti šio sporto. Anykščiuose baseine plaukiodavau, treniruodavausi salėje, kad išlaikyčiau stiprią nugarą. Sportas ugdo valią.
Padėdavau vargonininkui Griauzdei prie bičių, pramokau jas prižiūrėti. Kol kartu eidavau, bitės nepuldavo, kai mirė Griauzdė, bitės tapo piktesnės.
Dar vienas hobis – motociklai. Esu rusišką motociklą persidaręs į „čioperį“ – patikdavo ir mokėdavau su technika dirbti.
Prieš seminariją nusipirkau motociklą, o pernai pardaviau, dar nebuvo laiko galvoti apie naują. O gal jau suaugau, atsivažinėjau…
Ir dar, ačiū tam pačiam Griauzdei, tapau medžiotoju. Šauti į gyvūną man nepriimtina, geriau pašaudyti į taikinius, bet medžiotojo egzaminus išlaikiau, bilietą turiu, su medžiotojais Anykščių rajone bendraudavau kaip kunigas.
Patinka skaityti. Šiuo metu visas kalnas knygų liko pas mamą, dar nespėjau atsivežti. Man patinka skaityti apie šventųjų gyvenimus, tokios knygos įkvepia. Patinka dvasingos knygos, skaitydamas pats gali augti. Bet ne visada laiko knygai lieka.
Brevijorius dabar – telefone, yra patogi programėlė, kurią inicijavo arkivyskupas Lionginas Virbalas, labai patogu naudotis visur. Tokia programėlė padėtų melstis visiems tikintiesiems.
Anksčiau daug laiko skirdavau fotografijai, fotografuodavau piligrimų žygiuose, mano nuotraukos iliustruoja tų žygių aprašymus. Anykščiuose tvarkiau interneto svetainę ir facebook paskyrą.
Patinka keliauti, bet labiau – į piligrimines keliones. Norėčiau aplankyti jau lankytas vietas: Lurdą, Fatimą, Santjago de Compostelą, aplankyti jau kaip kunigas, padėkoti už kunigystę. Alantos bažnyčia yra Šv. Jokūbo – šis šventasis mane lydi nuo kūdikystės.
– Anksčiau kunigai turėdavo šeimininkes, o dabar?
– Būtų per didelė prabanga. Anksčiau dažnas kunigas turėdavo savo netekėjusią seserį ar pusseserę, kurios pasiaukodavo ir tarnaudavo klebonijoje. Dabar tai retenybė. Bet apsitvarkyti galiu ir pats, dulkių siurbliu naudotis moku. Valgyti pasiruošti taip pat nesudėtinga. Gal kai pasensiu…
– Ačiū už pokalbį.
