Šiandien, kai važiuoji per ištuštėjusį Vaitkūnų kaimą, gali gėrėtis begaline laisve, tyru oru, vyturių džiugia, viltinga giesme. Erdvūs laukai akį ramina žiemkenčių želmenėlių šviesa, liudijančia gyvybę, gyvenimo tęsinį. Tai ūkininkų valdos, horizonto tolyje įspraustos į mažų miškelių rėmus. Tik nykstanti, dūlanti, aižėjanti, griūvanti Bronislovo sodyba primena kadaise čia buvus nemažą kaimą, su abipus ūlyčios Zizonys-Iškonys išsirikiavusiais Kučinskų, Karosų, Prunskų, Jakubėnų gyvenimais. Jų nebėra nė ženklo ir dabar sunku patikėti, kad kaimelis buvo įaugęs į mišką, apžėlęs krūmais, bet pilnas žmonių gyvenimų: su darbais ir rūpestėliais, su dainomis tyliam pavakary, su vaikų klegesiu, su čia savo dienas baigusio liaudies menininko Stepo Jurevičiaus drožiniais, su Marės Prunskienės siuviniais, su vyrų pasizanabijimais ant prieklėčio sekmadienio popietę… Dabar tik – platūs, lygūs laukai su kruopščiai prižiūrimais pasėliais, nors žemė čia prastoka. Jau kelinti metai, kai visiškai buvo sulyginta su žeme Biržų krašto kūrėjo, kunigo, knygnešio, teologijos mokslų profesoriaus, evangelikų reformatų bažnyčios superintendento, Bažnyčios istorijos autoriaus Povilo Jakubėno tėviškės sodyba. Ak, tiesa, daug kas dairydavosi į visai kitą trobą, nežinodami, kad toje augo karininkas Povilas Vytautas Jakubėnas, beveik pusšimčių metų jaunesnis už kunigą. Lengva sumaišyt iš toliau atvykus, nes Vaitkūnuose kiekvienos pavardės buvo net ne viename kieme. Bet vietiniai, gretimų viensėdžių gyventojai atsimena…
Ūkininkų Krisiaus ir Marės Macytės Jakubėnų sūnus Povilas gimė antroje devyniolikto amžiaus pusėje, pavasarį – 1871 metų balandžio 11 dieną. Sakoma, kad buvo labai guvus, smalsus vaikiukas. Skaityti mokėsi padedamas vyresnės sesers ir vietos daraktoriaus Adomo Kairio. Buvo imlus mokslui, tad Biržų liaudies mokyklą baigė būdamas pirmūnu. Žmogaus gyvenimo pasirinkimai, polinkiai, pasiryžimai visada turi pradžią – gimsta iš laiku pasėtos dvasinės-dorovinės sėklos. Jakubėnų Poviliokas paauglystėje tėvų namuose turėjo galimybę klausytis garsiai skaitomo slaptai atgabento lietuviško politinio ir literatūrinio leidinio „Aušra“ ir viską atidžiai dėjosi į galvą. Žinoma, kad laikraščio skleidžiamos tautinio atgimimo ir siekio išsivaduoti iš carinės priespaudos idėjos paliko didžiulį įspūdį jaunam, protingam vaikinukui. Jeigu žmogų galėtume sulyginti su paukščiu, tai tada buvo šio iškilaus žmogaus sparnų auginimo metas.
Likimas buvo palankus. Tėvai turėjo iš ko leisti gabų vaiką mokslan, tad Povilas išvažiavo mokytis tada populiarioje Mintaujos (Jelgava) gimnazijoje. Tuo laikotarpiu, vienų Kalėdų atostogų Vaitkūnuose metu, Povilą Jakubėną aplankė garsusis knygnešys Jurgis Bielinis. Kas žino, gal kiek su gimnazisto tėvu buvo pažįstamas, gal iš Mintaujos atėjo garsas, kad šis jaunuolis yra patikimas. Svečias paliko maišą lietuviškų knygų. Gautą spaudą Povilas platindavo Vaitkūnuose, gretimose apylinkėse, Vabalninke, nusiveždavo ir į gimnaziją. Vėliau spaudą platinimui imdavo ne tik iš Jurgio Bielinio, bet ir iš kaimyninio Svilių kaimo knygnešio Prano Verkelio, o gal ir kitų knygnešių. Mintaujoje priklausė slaptai lietuvių mokinių „Kūdikio“ draugijai, kuriai vadovavo studentas iš kaimyninio Pasvalio Petras Avižonis, geras Povilo draugas. Draugijos tikslas – mokytis lietuvių kalbos ir istorijos, ugdyti tėvynės meilę ir tautinę savivoką. Valia ir pasiryžimas tvirtėjo, vis aiškiau ryškėjo ateities vizija. Mintaujos gimnaziją baigė aukso medaliu 1893 metais.
Kaip tik tada pradėjo Biržų krašte steigti kilnojamus knygynėlius, nes veikliam, jau pakankamai išprususiam jaunuoliui norėjosi veikti čia ir dabar – idėjas versti darbais. Gera buvo sutikti bendraminčių, turinčių tą patį tikslą, tas pačias dorovines-kultūrines normas. Tai lėmė, kad tais pačiais 1893 metais, netolimame Savučių kaime, ūkininko Mykolo Paliulio namuose buvo įsteigta slapta draugija „Apaščios ir Nemunėlio susivienijimas“. Žinoma, Povilas Jakubėnas buvo vienas iš įkūrėjų ir aktyvus narys. Draugijos pagrindinė veikla – draudžiamos lietuviškos spaudos platinimas, švietėjiškų idėjų skleidimas. Plėtėsi pažįstamų pažangių, veiklių žmonių ratas. Be Povilo Jakubėno, šiai draugijai priklausė Jonas Čerka-Čerkauskas, Julijonas Paliukas, Tomas Paliulis, Julijonas Lindė-Dobilas, kunigas Alfonsas Sabaliauskas-Žalia Rūta. Į narių sąrašus įtraukti ir knygnešiai: Jurgis Bielinis, Petras Avižonis, Petras Nastopka, Jonas Šepetys, Lukas Kaziūnas. Kiekvienas draugijos narys privalėjo turėti nors vieną laikraštį, pirkti knygas ir jas platinti. Visuotiniai draugijos susirinkimai vykdavo rugpjūčio pradžioje Skaistkalnėje per Kanapinės atlaidus. Ši draugija 1893 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Palemonas“, kurio išėjo trys numeriai.
1899 metais Povilas Jakubėnas baigė Dorparto (Tartu) universitete evangelijos teologijos studijas, kurias vėliau gilino Vokietijoje. Ordinuotas kunigu, 1900 m. paskirtas dirbti Biržuose antruoju kunigu. Tai buvo didelis laimėjimas Biržams – turėti tokį aktyvų ir susipratusį kunigą, visuomenės veikėją, pakėlusį savo krašto miestą į aukštesnį lygį. Toliau platino draudžiamą lietuvišką spaudą, kurią slėpdavo draugo Martyno Yčo namuose Šimpeliškių kaime. Ir tada pabiro Biržų krašto kūrimui skirti darbai tarsi iš gausybės rago. Kiek reikėjo energijos, kiek kultūrinės, pedagoginės, politinės nuovokos, gebėjimo bendradarbiauti su įvairių pažiūrų, tikėjimų ir siekių žmonėmis, kad provincijos miestelis Biržai – taptų šiauriausiu, bet visaverčiu Nepriklausomos Lietuvos istorijos bei kultūros centru.
1901 metais kunigas Povilas Jakubėnas prisidėjo prie savanorių gaisrininkų draugijos steigimo Biržuose. Kartu su Martynu Yču 1906 metais suorganizavo ir dalyvavo pirmajame lietuviško teatro vaidinime Biržuose. Tais pačiais metais išleido Biržų kalendorių „Kaimynas“. 1908 metais kartu su daktaru Mikalojumi Kuprevičiumi ir kitais pažangiais biržiečiais įsteigė Biržų žemės ūkio ratelį, veikė kooperatyve „Aitvaras“. Tuo pat metu, sutaręs su katalikų kunigu Kazimieru Rinkevičiumi, rūpinosi Biržų miesto aukšesniosios, keturklasės pradžios mokyklos steigimu. Ten dėstė tikybą, vokiečių kalbą, o po kurio laiko ir lietuvių kalbą, už kurios pamokas nebuvo mokama.
Povilas Jakubėnas, kaip buvęs knygnešys, daug dėmesio skyrė spaudai, lietuviško žodžio skleidimui, tad nenuostabu, kad būtent jis suorganizavo Biržuose bendrovę spaustuvei steigti ir buvo neapmokamas jos vedėjas. Ir štai 1912 m. kartu su Martynu Yču, Mikalojumi Kuprevičiumi, Jurgiu Trečioku įsteigė Biržų spaustuvę. Kunigas Povilas Jakubėnas pats leido kalendorius, dvisavaitinį leidinį reformatams „Sėjėjas“, bendradarbiavo kituose periodiniuose leidiniuose, išvertė „Evangeliją pagal Morkų“, parašė pirmą lietuvių kalba išleistą „Bažnyčios istoriją“ (3 tomai).
Pirmojo pasaulinio karo metu buvo priverstas pasitraukti į Rusiją kur rūpinosi pabėgėlių globa, ypač globojo vaikus našlaičius, dėstė lietuvių gimnazijoje Voroneže. 1918 metais grįžo į Lietuvą ir vėl įsijungė į naujų veiklų sūkurį – prisidėjo prie naujų, lietuviškų įstaigų ir organizacijų steigimo Biržuose, rūpinosi Nemunėlio Radviliškio reformatų bažnyčios atstatymu, tapo pirmuoju Spaudos bendrovės „Biržų žinios“ pajininku, aukojo Biržų dailės draugijai „Mūza“. Dar 1921 metais Biržų Sinodo metu pirmąkart išrenkamas superintendentu. Po poros metų tampa draugijos Biržų gimnazijai statyti valdybos pirmininku. 1925 metais pakviečiamas į Kauną, kur Vytauto Didžiojo universitete įsteigia Evangelikų teologijos fakultetą, dirba dekanu, profesoriumi, vėliau Kauno evangelikų reformatų parapijos klebonu. Nežiūrint to, Povilas Jakubėnas nenutolsta nuo savo gimtojo krašto ir dalyvauja visuose svarbesniuose Biržų reikaluose. Jis netgi paskiriamas Biržų muziejaus istorijos skyriaus vedėju ir šį darbą dirba nuo pat 1928 metų iki 1940. Po metų išvyksta į Vokietiją, o paskutinį dešimtmetį gyveno Šveicarijoje, kur ir mirė 1953 metų gegužės 30 dieną. Pavasarį gimęs, pavasarį išėjęs – pavasario vaikas, kupinas vitališkos jėgos, kurios didžioji dalis teko Biržams. Anot istoriko J. Yčo, „sunku net suprasti kaip vienas žmogus, kad ir daug dorai bei sąžiningai dirbdamas – tiek padarytų – pakylėtų savo gimto krašto tikybą, dorovę, švietimą, ekonomiką.“
Knygnešys, kunigas, profesorius Povilas Jakubėnas paliko ryškius pėdsakus Biržų žemėje. Šiandien, gyvendami laisvoje ir turtingoje Lietuvoje, atviri visam geros valios pasauliui, išmaniųjų technologijų pagalba savo išmintį pakylėję iki beribių galimybių, galime produktyviai kurti savo šalies ateitį. Betgi, stovėdami savo tautiškumo, dėl kurio buvo šitiek kovota, šitiek aukota, sargyboje, tiesiog neturime teisės nusigręžti nuo praeities, nuo mūsų gimtojo krašto istorijos. Viena iš mūsų kasdieninių pareigų – nušluostyti dulkes nuo Biržų kraštą kūrusių iškilių žmonių pėdsakų, kad suvoktume, kuo turime didžiuotis ir dėl ko gyventi.
Bibliotekininkė Liuda Prunskienė
