„Galite išbėgti į Europą, bet prarasite savo valstybę“.
Taip apie lietuvių dažnai svarstomą galimybę karo atveju trauktis ten, kur saugu, kalba Biržų miesto šventės svečiai. Jie – Ukrainos Bojarkos miesto, su kuriuo Biržai yra pasirašę draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, rajono tarybos nariai.
Prie karo neįmanoma priprasti
Biržų miesto šventės išvakarėse su miesto svečiais Vitalijumi Mazurec, Olehu Sydovy ir Olexander Duldin kalbėjomės jaukiame „Avanti“ restorano kiemelyje. Iš kariaujančios šalies atvykusius vyrus Biržuose lydėjo ir jais rūpinosi Biržų savivaldybės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadovas Giedrius Mociūnas, beje, pats ne kartą su parama lankęsis Ukrainoje.
Paklausus, ar gerai naktį išsimiegojo, kai nekaukia pavojaus sirenos, vyrai atsakė jau išmokę nebejausti skraidančių šachedų gausmo. Ir išmokę atskirti, kuris skrenda pro šalį, kuris gali pataikyti į jų būstą.
Ar įmanoma priprasti prie karo?
„Įmanoma suprasti, kad karas yra. O visiškai įprasti neįmanoma“,- sako pašnekovai.
Karo komendanto pareigas Bojarkoje šiuo metu užimantis Oleh Sydov sakė, kad jo pareigose – šeimoms pranešti apie žuvusius jų artimuosius. Apie tai jau nuo karo pradžios Oleh teko pranešti 150 – čiai šeimų…
Ir būdamas Biržuose Oleh nuėjo miegoti 4 valandą ryto, o 6 valandą atėjo pranešimas apie kario žūtį. To jaunuolio, kurį pats prieš kurį laiką vežė į mobilizacijos punktą. Pasak pašnekovo, kai kurie jaunuoliai veržiasi į frontą ir netgi artimiesiems pameluoja, kad vyksta kitur…
Į karą – iš mokyklos
„Visa tai, kaip kalbuosi su šeima, turiu perleisti per save. Juk žinią apie žuvusiuosius turi pranešti šeimai, kuri augino vaiką ar turėjo kitų gyvenimo planų. Per tuos karo metus mes tapome ir psichologais. Prie šito neįmanoma priprasti“, – sako O. Sydov. Iki karo jis buvo mokytojas, dėstė karinį pasirengimą mokykloje.
Klausiu ukrainiečių, kaip reikia auklėti jaunus žmones, kad jie norėtų ginti savo tėvynę? Juk ir Lietuvoje kalbantis su jaunais žmonėmis ryškėja skirtingas jų požiūris. Vieni atšauna, kad ginti savo šalį nematantys reikalo, kiti sako esantys pasiryžę kovoti.
„Svarbiausia – įdiegti patriotizmą. Ne visi gali eiti kautis su ginklu rankoje. Pas mus buvo tokie žalieji broliai – jie ir be ginklo daug darbų nuveikdavo. Yra dirbančių instruktoriais, kurie praėjo kelis karus. Svarbiausia – žmogaus dvasios stiprybė. Sakoma, kad kai kur užtenka vieno žmogaus su automatu, svarbu, kad jis dvasiškai būtų stiprus“,- sako pašnekovas.
Apie karo pamokas
Kokių pamokų iš ukrainiečių galėtų pasimokyti lietuviai? Juk kad bus karas, Ukrainoje nesitikėjo ne tik kai kurie gyventojai, bet ir Vyriausybės nariai.
„Geriau ruoštis iš anksto, nei po to viską bandyti suorganizuoti chaose“, – sako Bojarkos rajono tarybos narys Oleksandr Duldin. Jis – vienas iš savanorių būrio aktyviausių narių, o pagal specialybę – gydytojas odontologas.
Vyras žino apie iš Baltarusijos į Lietuvą atskrendančius dronus ir nemano, kad jie atsitiktinai atsiduria mūsų šalies oro erdvėje. Olego manymu, tokiu būdu dronais testuojama gynyba.
„Reikia statyti slėptuves, o senas, likusias nuo sovietmečio, išvalyti ir sutvarkyti.
Tam, kad prireikus jas būtų galima panaudoti kaip priedangą žmonėms. Jauniems žmonėms reikia mokytis naudotis ginklu, jį išardyti, išvalyti ir surinkti“, – sako gydytojas Oleksandr.
Ką Bojarkos miesto gyventojams galėtų padėti biržiečiai?
„Biržai jau ir taip daug padarė, kai vos gavę laišką atvažiavo pas mus. Mes nieko neprašome ir nereikalaujame. Bet kai leidžiate atsiremti į savo petį, esame labai dėkingi. Jei yra galimybė ir noras padėti, mums visada reikalinga technika. Nes iš savivaldybės kariuomenės atstovai techniką paima savo reikmėms, o mes liekame be nieko“, – kalba Oleksandras.
Vyrai džiaugiasi, kad biržiečiai prieš kurį laiką atsiuntė mokyklinį autobusiuką, kuris iki šiol naudojamas ne tik mokiniams, bet ir kariškiams vežioti. Ukrainiečiai dėkingi ir už skirtą dar vieną autobusą.
„Nepriklausomais energijos šaltiniais pasirūpinome. Turime generatorius, saulės elektrines. Bet reikėtų medicininių priemonių, vaistų nuo skausmo, antiseptikų, netgi tokių dalykų kaip veido kaukės ir kita“,- kalba Oleksandras.
Auga tyliai kenčiančių vaikų karta
Pašnekovai sako, kad labiausiai karo baisumus patiriantiems žmonėms reikalingos reabilitacijos paslaugos – tiek fizinės, tiek psichologinės. Bojarkos vaikai buvo patenkinti galimybe pabūti Biržų rajone vykusiose vaikų vasaros stovyklose. Kai kurie jų galėjo ne tik trumpam pamiršti žuvusius ar kovojančius artimuosius, bet ir pirmą kartą per daug mėnesių išsimiegoti.
Kodėl vaikai nebuvo pakviesti į stovyklą šiemet, svečiai nežino, bet sakė, kad su mielu noru vaikai ir dabar atvyktų.
„Neseniai kalbėjome, kad mūsų vaikai augo besimokydami online. Prieš tai buvo koronavirusas, po to karas. Auga visa karta tokių vaikų. Jie daug nekalba, neišsisako, bet tyliai kenčia“, – kalbėjo Oleksandras.
Pašnekovai mini ir daugiau problemų. Tarkim, paliktų naminių gyvūnų globą. Į namus grįžusių karo pabėgėlių problemos – tenka gyventi be elementariausių patogumų.
Linkėjimas neprarasti savo valstybės
Viso pokalbio metu buvę pakankamai rimti vyrai prašviesėja ir nusišypso išgirdę klausimą, ar galvojat apie tą dieną, kai baigsis karas.
„Mes visą laiką galvojame apie tą dieną. XXI amžius, progresas, ekologija, žmogaus teisės… Saugome, kad kirmėlaitės išgyventų. O čia naikinami ištisi miestai, žūsta žmonės. Tokio dydžio miestai kaip jūsų nušluojami per kelias dienas. O mes esame priversti būti kareiviais. Ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų“, – sako Bojarkos rajono tarybos narys Vitalij Mazurec.
Ko miesto svečiai iš Ukrainos linkėtų Biržams ir biržiečiams?
„Būti draugiškiems, gyventi laimingiems. Ir laikyti paraką sausai. Galite išbėgti į Europą, bet prarasite savo valstybę. Ir saugokite Suvalkų koridorių“, – patarimus ir palinkėjimus vienas po kito dalino iš karo zonos atvykę vyrai.
